BIOLOGINĖ ĮVAIROVĖ IR KRAŠTOVAIZDIS
Atnaujinta: 2024 balandis
Dėl žmonių veiklos augalų ir gyvūnų rūšys ir jų buveinės nyksta vis sparčiau.
Tarpvyriausybinė platforma dėl biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų (IPBES), burianti mokslininkus ir ekspertus, perspėja visuomenę dėl prastėjančios gamtos būklės. 2019 m. paskelbta vertinimo ataskaita[1] skelbia, kad rūšių nykimo tempai greitėja, o gamtos degradacija yra beprecedentė per visą žmonijos istoriją.
Nuo 1900 m. vidutinė vietinių rūšių gausa daugumoje pagrindinių sausumos buveinių sumažėjo bent 20 %. Nuo 16-o amžiaus buvo išnaikintos mažiausiai 680 stuburinių gyvūnų rūšys. O daugiau kaip 40 % varliagyvių rūšių, beveik 33 % rifus formuojančių koralų ir daugiau kaip trečdaliui jūrų žinduolių yra iškilusi išnykimo grėsmė.
Rūšių nykimą lemia žmonių veikla: keičiama žemės paskirtis, naikinamos buveinės, per intensyvus žemės naudojimas, taip pat klimato kaita ir tarša. Gyvūnų rūšių priklausomybė nuo kraštovaizdžio pokyčių žemės ūkio teritorijose parodoma paveikslėlyje – kuo įvairesnis kraštovaizdis, tuo turtingesnė jo biologinė įvairovė, o monokultūrų laukuose rūšių skaičius labai sumenksta.
Biologinės įvairovės atkūrimui ir saugojimui reikalingos saugomos teritorijos. Jos steigiamos ten, kur yra retoms rūšims reikalingos buveinės. Tokios teritorijos turi apimti įvairias buveines, būti pakankamai didelio ploto ir jungtis tarpusavyje – kitaip tariant, jos turėtų sudaryti vieningą gamtinį karkasą. Saugomos teritorijos yra tarsi retų rūšių tvirtovės, nes už jų ribų šios rūšys sunkiai randa sau tinkamų vietų.
2022 m. gruodį 15-ajame JT biologinės įvairovės konvencijos šalių susitikime Kanadoje patvirtintas istorinis susitarimas gamtai – Kunmingo-Monrealio Pasaulinė biologinės įvairovės darbotvarkė[2]. Vienas iš pagrindinių sutartų tikslų yra iki 2030 m. apsaugoti mažiausiai 30 % sausumos, vidaus vandenų, pakrančių ir jūrų teritorijų ploto, pirmenybę teikiant biologinei įvairovei svarbioms teritorijoms. Visos konvencijos šalys, tarp jų ir Lietuva, turės prisidėti prie darbotvarkės įgyvendinimo.
Biologinei įvairovei atsikurti ir išlikti sąlygos turi būti palankios ne tik saugomose teritorijose. Sveika aplinka, kiek galima turtingesnė gamta ir ekologiškai optimali kraštovaizdžio struktūra turi būti užtikrinta visoje šalies teritorijoje. Biologinei įvairovei išlikti ar atsikurti turi būti palikta vietos ir žemės ūkio, ir miestų teritorijose. Lygiai prieš 20 metų Lietuva kartu su 17 kitų Europos šalių ratifikavo Europos kraštovaizdžio konvenciją[3]. Tai padarydama Lietuva nusprendė ir deklaravo, kad bet kuri vietovė – tiek išskirtinė, tiek kasdieninė, tiek pažeista; tiek esanti sausumoje, tiek vandenyje; tiek mieste, tiek kaime, tiek gamtiniuose kampeliuose – yra savaip vertinga ir nusipelno atidos ją tvarkant.
Reikalingą proveržį biologinės įvairovės atkūrimo ir apsaugos darbuose žada suteikti Europos Sąjungos Reglamentas dėl gamtos atkūrimo[4]. 2024 metų pradžioje šis reglamentas buvo priimtas Europos Parlamente, tačiau būtinas priėmimas Europos Sąjungos Taryboje buvo atidėtas, tad reglamentas dar neįsigaliojo. Europos Parlamentui priėmus Reglamentą, kiekviena šalis narė turės pasirengti ir įgyvendinti Nacionalinį gamtos atkūrimo planą. Svarbu, kad Lietuva pasinaudotų šia galimybe, vadovautųsi Reglamento suteikiamomis gairėmis ir prisiimtų įsipareigojimus, kad išspręstų Lietuvos biologinės įvairovės nykimo krizę.
Šioje apžvalgoje Lietuvos biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio būklei įvertinti pasitelkiame keletą tarptautinėse ataskaitose išskiriamų rodiklių: pateikiame saugomų rūšių ir buveinių būklės rodiklius, įprastų rūšių indeksą, saugomų teritorijų ploto pokyčius ir veiksmingumą bei pokyčius žemėnaudoje.
Pav. 6. Žemėnaudos pokyčiai ir gyvūnų rūšys
Saugomų rūšių būklė
Nėra naujų duomenų.
Duomenys atnaujinami kas 6 metus.
Nors 2019 metų duomenimis, dalies rūšių būklė gerėjo, tačiau taip pat daugėjo rūšių, kurių būklė blogėjo arba nebuvo žinoma. Nykimo stabdymas vis dar nevyksta.
Pav. 7. EB svarbos rūšių apsaugos būklė ir paukščių gausos tendencijos
Reikšmė stulpelių viduje nurodo rūšių skaičių
Duomenų šaltinis: Saugomų teritorijų tarnyba[6][7]
ES Paukščių direktyvoje ir Buveinių direktyvoje pateikti visoje bendrijoje saugomų augalų ir gyvūnų rūšių sąrašai. ES narės yra įsipareigojusios siekti geros šių rūšių būklės, rinkti apie jas duomenis ir teikti ataskaitas. Lietuvoje aptinkama 101 Europos Bendrijos (EB) svarbos rūšis, neskaitant paukščių. Visos laukinių paukščių rūšys pagal Paukščių direktyvą turėtų būti saugomos. ES šalys narės kas 6 metus pateikia Europos Komisijai ataskaitą apie savo teritorijoje esančių rūšių būklę, šiais duomenimis paremtas Europos gamtos būklės vertinimas[5].
Lietuvos 2019 m. duomenimis, EB svarbos rūšių, kurių būklė buvo gera, daugėjo, tačiau jų vis dar buvo tik trečdalis. Deja, taip pat išaugo skaičius rūšių, kurių būklė bloga, o beveik penktadalio būklė buvo išvis nežinoma. Ne geresnę situaciją rodė ir paukščių stebėjimo duomenys. Iš jų matyti, kad mažėjo paukščių rūšių, kurių populiacijos yra stabilios ar augančios. Tuo pat metu fiksuota vis daugiau rūšių, kurių populiacija mažėja arba yra nežinoma. Svarbu paminėti, kad skirtumus tarp metų iš dalies gali lemti ir metodiniai pokyčiai.
Nors ES Biologinės įvairovės strategijoje numatyta, kad iki 2030 m. rūšių nykimas turi būti sustabdytas, pastarąjį dešimtmetį buvo judama priešinga kryptimi. Norint siekti pažangos, reikalingi skubūs pokyčiai biologinės įvairovės apsaugos politikoje ir turi būti skiriama daug daugiau dėmesio rūšių būklės stebėsenai.
ES tikslai: iki 2030 m. užtikrinti, kad neblogėtų rūšių apsaugos tendencijos ir būklė ir bent 30 % apsaugos būklė būtų gera arba bent jau būtų pastebima teigiama tendencija. Planuojami papildomi gamtos atkūrimo tikslai[8].
LT tikslai: iki 2025 m. turi pagerėti bent 15 % rūšių būklė, o iki 2030 m. – 30 %[9].
Įprastų rūšių indeksai
Atnaujinta 2022 m. duomenimis
Per pastaruosius 20 metų kaimiško kraštovaizdžio paukščių gausos sumažėjo perpus ir toliau mažėja. Įprastų rūšių stebėsena kitose ekosistemose Lietuvoje išvis nevykdoma.
Pav. 8. Lietuvos kaimiško kraštovaizdžio paukščių populiacijų indeksas
Duomenų šaltinis: Žemės ūkio ministerija, Lietuvos ornitologų draugija[10]
Vertinti ekosistemų būklę padeda įprastų rūšių gausos stebėsena, kai pasirenkamos tam tikros šaliai įprastos gyvūnų rūšys ir kasmet stebima jų gausa bei vertinami pokyčiai – taip sudaromi vadinami įprastų rūšių arba tam tikrų jų grupių gausos indeksai. Blogėjančios įprastų rūšių būklės tendencijos atspindi ir ekosistemos būklės prastėjimą. Pasaulyje populiariausi yra paukščių ir vabzdžių apdulkintojų indeksai. Lietuvoje iki šiol buvo skaičiuojamas tik kaimiško kraštovaizdžio paukščių indeksas (KPPI). Jis leidžia patikimai įvertinti žemės ūkio daromą įtaką biologinei įvairovei.
Nuo 2000 m. Lietuvos agrariniame kraštovaizdyje paukščių gausa sumažėjo daugiau nei per pusę (54,76 %). Devynerių metų laikotarpiu šis rodiklis blogėjo, o 2022 m. jo reikšmė buvo blogiausia per visą stebėjimo laikotarpį. Tai rodo, kad visos biologinės įvairovės būklė agrariniame kraštovaizdyje taip pat ženkliai pablogėjo. Nustatyta, kad žemės ūkio intensyvinimas, ypač pesticidų ir trąšų naudojimas, yra pagrindiniai nepalankūs veiksniai, lemiantys daugumos paukščių populiacijų mažėjimą[11].
Lietuvoje nėra stebimas miškams įprastų paukščių indeksas, kuris leistų įvertinti miškų ūkinės veiklos daromą įtaką biologinei įvairovei. 2021 m. parengta studija[12] leido tikėtis, kad greitu metu toks indeksas bus pradėtas skaičiuoti, tačiau 2023 m. šie planai nebeminimi.
Lietuvoje nėra stebimas ir vabzdžių apdulkintojų indeksas, kuris suteiktų daugiau informacijos apie agrariniame kraštovaizdyje vykstančius pokyčius ir grėsmes[13]. Ši informacija būtų tiesiogiai naudinga ir ūkininkams, nes nuo apdulkintojų būklės priklauso augalų derlius.
ES tikslai: šiuo metu tikslų nėra.
LT tikslai: agrarinėse teritorijose gyvenančių paukščių populiacijų metinis indekso pokytis 2025 m. bus 0, o 2030 m. – 0,3[14].
Natūralių buveinių būklė
Nėra naujų duomenų.
Duomenys atnaujinami kas 6 metus.
2019 metų duomenimis, Lietuvoje trijų ketvirtadalių EB svarbos buveinių būklė buvo nepalanki arba bloga ir situacija blogėjo.
Pav. 9. Europos bendrijos svarbos buveinių būklė
Reikšmė stulpelių viduje nurodo buveinių tipų skaičių.
Duomenų šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba[15]
Kad išliktų rūšys ir jų bendrijos, turi būti saugomos natūralios gamtos buveinės, kurios yra rūšių „namai“. ES Buveinių direktyva įpareigoja Europos šalis užtikrinti išlikusių buveinių gerą būklę. Lietuvoje yra išskirti 54 Europos bendrijos (EB) svarbos natūralių buveinių tipai, apimantys miškus, pakrantes, smėlynus, šlapynes, pievas ir kt. EB svarbos buveinių inventorizacija Lietuvoje baigta 2014 m. ES šalys narės kas 6 m. atlieka buveinių būklės vertinimus.
2019 m. vertinimu, 78 % EB svarbos buveinių tipų būklė Lietuvoje buvo nepalanki arba bloga. Tik 7 % miškų buveinių ir 12 % pelkių buveinių buvo geros būklės, ir nė viena pievų buveinė nebuvo geros būklės. Stebimas ryškus buveinių būklės blogėjimas, lyginant su 2013 m. vertinimo rezultatais.
EB svarbos buveinėms ir rūšims saugoti formuojamas vieningas Europos saugomų teritorijų tinklas „Natura 2000“[16]. Šis tinklas Lietuvoje vis dar nėra baigtas formuoti, nes jis apima nepakankamą buveinių plotą ir neužtikrina reikiamos gamtos vertybių apsaugos. Tai prieštarauja ir Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams, todėl Europos Komisija pradėjo dvi pažeidimų procedūras prieš Lietuvą. 2023 m. pabaigoje šie pažeidimai yra vis dar atviri[17].
Iš ūkinių veiklų didžiausią grėsmę natūralioms buveinėms kelia miškininkystė, žemės ūkis ir infrastruktūros plėtra[18]. Taip pat didelę neigiamą įtaką daro invazinės rūšys bei natūralūs ekosistemų procesai, pavyzdžiui, apleistų pievų užaugimas mišku. Lietuvai didelis iššūkis gali būti buveinių, kurioms reikalingas ekstensyvus ganymas nederlingose vietose ir miškuose arba miško gaisrai, gerinimas.
ES tikslai: iki 2030 m. užtikrinti, kad neblogėtų buveinių apsaugos tendencijos ir būklė ir bent 30 % apsaugos būklė būtų gera arba bent jau būtų pastebima teigiama tendencija. Planuojami papildomi gamtos atkūrimo tikslai[19].
LT tikslai: iki 2025 m. turi pagerėti 10 % buveinių būklė Lietuvoje, o iki 2030 m. – pagerėti 30 % buveinių būklė[20].
Žemės naudojimo pokyčiai
Atnaujinta 2022 m. duomenimis
Šalies žemės naudojimo pokyčiai ir toliau lemia vertingų ekosistemų ir buveinių praradimus.
Pav. 10. Žemės naudojimo pokyčiai
Duomenų šaltinis: Aplinkos ministerija, ŠESD ataskaitų priedai[21]
Europoje didžiausią vaidmenį prarandant biologinę įvairovę ir ekosistemų paslaugas vaidina pasikeitimai žemės naudojime, t.y. šlapynių, pievų, miškų žemės pokyčiai[22]. Todėl tai yra vienas pagrindinių rodiklių, kuriuo vertinamos gamtos apsaugos perspektyvos.
Didžiausi žemėnaudos pokyčiai vyksta tarp pievų ir dirbamos žemės. Paskelbus šalies nepriklausomybę, žemės ūkis traukėsi, apleisti dirbami laukai virto pievomis. 2004 m. įstojus į Europos Sąjungą šis procesas apsivertė dėl Lietuvoje taikomos ES paramos žemės ūkiui politikos. Pievų pavertimas dirbama žeme yra rimta problema, nes tai daro žalą biologinei įvairovei ir lemia augančius šiltnamio dujų išmetimus. Intensyviai dirbami laukai yra itin nepalanki terpė natūralioms rūšims, dažnai jie tinkami tik auginamiems kultūriniams augalams.
Nuo 1990 m. Lietuvoje nuosekliai auga miškų plotas. Vis dėlto, šis miškų ploto augimas vyksta per lėtai ir daugiausia pievų bei šlapynių sąskaita, tai reiškia – keliant grėsmę jų ekosistemoms. Bloga tendencija, kad palaipsniui mažėja savaiminių ir daugėja kultūrinių medynų.[23] Lietuvoje mažėja šlapynių ir didėja užstatytų teritorijų plotas.
Žemės naudojimo pokyčiai turi ir turės esminę įtaką tam, ar ir toliau tęsis buveinių degradacija bei rūšių nykimas. Derinant interesus žemėnaudoje svarbiu įrankiu turėtų būti integruotas teritorijų planavimas ir įveiklintas gamtinis karkasas.
LT tikslai: iki 2025 m. padidinti šalies miškingumą iki 35 %, iki 2030 m. – 36 %[24], iki 2050 m. – 38 %[25].
Išlaikyti daugiamečių pievų plotus leidžiant ne didesnį kaip 5 proc. sumažėjimą lyginant su referenciniais 2018 metais (suderėta šių metų reikšmė yra 694 513,29 ha).[26]
Saugomos teritorijos
Patikslinti 2022 m.
duomenys
Lietuvoje saugomų teritorijų plotas didėja ir palaipsniui apibrėžiami apsaugos tikslai, tačiau ir plotas, ir apsauga vis dar nepakankami. Didžiojoje dalyje saugomų teritorijų leidžiama itin intensyvi miškininkystė ir žemės ūkis.
Pav. 11. Saugomų teritorijų plotas palyginti su šalies plotu
Šaltiniai: Oficialiosios statistikos portalas[27]
Tam, kad biologinė įvairovė iki 2030 m. atsigautų, reikia intensyvinti pastangas gamtos apsaugai užtikrinti ir gamtai atkurti. Viena pagrindinių priemonių – gerinti ir plėsti saugomų teritorijų tinklą. Gamtos vertybėms išskirtos saugomos teritorijos turėtų sudaryti bent 30 % viso šalies ploto, jų apsauga turėtų būti veiksminga, o trečdaliui saugomų teritorijų (taigi, 10 % viso ploto) turėtų galioti griežtos apsaugos statusas[28]. Tokius tikslus turėtų kelti visos šalys, kurioms rūpi sustabdyti nykimą ir pradėti biologinės įvairovės atsigavimą.
Lietuvoje saugomų teritorijų sistemą sudaro nacionalinės saugomos teritorijos ir bendras Europos „Natura 2000“ tinklas. Jų plotai didžiąja dalimi persidengia.
Reaguodama į Europos Komisijos pradėtas pažeidimų procedūras[29] Lietuva plečia „Natura 2000“ tinklą, nustato apsaugos tikslus. 2023 m. visos saugomos teritorijos sudaro 18,40 % Lietuvos ploto[30]. Griežtai saugomi yra tik rezervatai, kurių plotas itin mažas ir sudaro 0,6 % Lietuvos ploto (3,4 % saugomų teritorijų ploto). 2023 m. minėti pažeidimai yra vis dar atviri.
Saugomos teritorijos statusas neužtikrina gamtos vertybių apsaugos. Daug teritorijų vis dar neturi apibrėžtų apsaugos tikslų[31]. Didžiojoje dalyje saugomų teritorijų leidžiama intensyvi ūkinė veikla. 2023 m. gruodžio mėn. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis patvirtino, kad planuojant kirtimus „Natura 2000“ tinkle turi būti daromas poveikio aplinkai vertinimas, o jo neužtikrinančios institucijos pažeidžia įstatymus ir ES teisę[32]. Po teismo nutarties „Natura 2000“ tinkle pradėtas kirtimų poveikio vertiniams.
ES tikslai: Iki 2030 m. taikyti teisinę apsaugą ne mažiau kaip 30 % ES sausumos ir 30 % ES jūrų ploto, taikyti griežtą apsaugą bent trečdaliui ES saugomų teritorijų. Iki 2030 m. veiksmingai valdyti visas saugomas teritorijas – nustatyti aiškius išsaugojimo tikslus ir priemones, taip pat tinkamai jas stebėti[33].
LT tikslai: 18-tos Vyriausybės programoje žadama, kad 2024 m. saugomos teritorijos užims 20 % šalies ploto, o griežtai saugomos teritorijos sudarys 40 % saugomų teritorijų ploto.
ŠALTINIAI
[2] Aplinkos ministerija – Pasaulis pasiekė istorinį susitarimą dėl gamtos
UN Environment Programme – COP15 ends with landmark biodiversity agreement
[3] Europos kraštovaizdžio konvencija
[4] Europos Parlamento ir Vadovų Tarybos reglamentas dėl gamtos atkūrimo (pasiūlymas po trišalių derybų)
[6] Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba – Rūšių vertinimas, 2019
[7] Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba – Paukščių vertinimas, 2019
[8] Europos Komisija – 2030 m. ES biologinės įvairovės strategija
[9] LR Vyriausybė – 2021–2030 m. nacionalinis pažangos planas
[11] Ten pat.
[12] Lietuvos ornitologų draugija – Įprastų miško paukščių populiacijų gausos stebėsenos schema, 2022
[13] Lietuvos entomologų draugija – Dėl apdulkintojų monitoringo, 2021
[14] LR Vyriausybė – 2021–2030 m. nacionalinis pažangos planas
[15] Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba – Buveinių vertinimas, 2019
[16] LR Aplinkos ministerija – Kas yra Natura 2000
[17] Europos komisija – Sprendimai dėl pažeidimų (pažeidimų Nr. INFR(2020)2371 ir INFR(2018)2059)
[18] European Environment Agency – Main pressures and threats
[19] Europos Komisija – 2030 m. ES biologinės įvairovės strategija
[20] LR Vyriausybė – 2021–2030 m. nacionalinis pažangos planas
[23] Lietuvos atvirų duomenų portalas - Valstybinės miškų apskaitos duomenys. Pamečiui lyginti duomenų šaltiniai ”Plotų pasiskirstymas pagal žemės naudmenas”
[24] LR Vyriausybė – 2021–2030 m. nacionalinis pažangos planas
[25] LR aplinkos ministerija – Lietuva 2030 bendrasis planas
[26] Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas, GAAB 1 reikalavimas
[27] Oficialiosios statistikos portalas – Darnaus vystymosi rodikliai, rodiklis Nr. 15.1
[28] Europos Komisija – 2030 m. ES biologinės įvairovės strategija
[29] Europos komisija – Sprendimai dėl pažeidimų (pažeidimų Nr. INFR(2020)2371 ir INFR(2018)2059)
[30] Saugomų teritorijų statistika
[31] VSTT biologinės įvairovės duomenų bazė – Natura 2000 teritorijų apsaugos tikslai (punktyrinės linijos žymi nenustatytus tikslus)
[32] Portalas TeisėPro - LVAT: „Natura 2000“ teritorijoms turi būti įvertintas miškų kirtimo poveikis
[33] Europos Komisija – 2030 m. ES biologinės įvairovės strategija
KOMENTARAI
Natūralių būveinių būklė ir apsaugos perspektyvos
2022
Sovietmečio industrializacijos smarkiai nuskurdinta Lietuvos gamta per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį dėl ekonominio nuosmukio šiek tiek atsigavo. Tačiau su įstojimu į Europos Sąjungą prasidėjęs ekonominis pakilimas ėmė vėl neigiamai veikti biologinę įvairovę ir ta blogėjimo tendencija tęsiasi iki šiol. Pagrindinės blogėjimo priežastys – žemės ir miškų ūkio intensyvėjimas ir industrializacija.
Natūralių buveinių būklė
Sparčiausi biologinės įvairovės nykimo tempai vyko ir tebevyksta pievų ir smėlynų buveinėse. Neproduktyvių smiltpievių, briedgaurynų, stepinių pievų ir melvenynų buveinių plotai sumažėjo dešimtimis kartų ir dabar bėra tik menki ir toliau nykstantys likučiai. Dauguma jų dėl apleidimo apaugo sumedėjusia augalija arba buvo apsodinti mišku. Daugelis stepinių pievų dėl nenaudojimo ar netinkamo naudojimo eutrofizavosi ir supanašėjo į mezofitų pievas tokiu būdu prarasdamos specifinę florą ir fauną.
Kiek geresnė padėtis su vidutinio drėgnumo našesnėmis pievomis ar ganyklomis, nors ir jų smarkiai sumažėjo. Šių pievų plotai gali atrodyti nemaži, tačiau jų būklė dažniausiai yra bloga dėl netinkamo naudojimo. Daugelis pievų savininkų neturi gyvulių, todėl pievos nėra įprastai nušienaujamos, o tik nupjaunamos ar nusmulkinamos, paliekant visą biomasę. Tai sukelia perteklinį azoto kaupimąsi ir žolyno sudėties nuskurdimą įsivyraujant azotamėgėms rūšims. Jei įprastoje natūralioje pievoje priskaičiuojama apie 30-40 žolių rūšių, tai „smulkinamoje“ jų lieka mažiau nei 10. Bet ir tose pievose, kur nupjauta žolė yra surenkama, biologinė įvairovė irgi nėra geros būklės, nes žolės rulonavimo technologijos yra pražūtingos daugumai pievose gyvenančių vabzdžių ir kitų bestuburių. Net iš pažiūros spalvingai atrodančios pievos tampa faunistiškai skurdžios. Kalbant apie gamtotvarkinį pievų šienavimą, padėtis ne geresnė – žolynai nusmulkinami, rulonuojami, šienaujama per vėlai arba per retai. Nevykdomas ganymas, kuris bent retkarčiais yra būtinas daugelio augalų ir smulkiosios faunos išlikimui.
Iki pastarojo dešimtmečio gana patenkinamoje padėtyje buvusios šlapios aliuvinės (užliejamos) pievos ėmė labai mažėti dėl pavasarinių potvynių trūkumo. Kasmet slėnių pažemėjimuose užsistovintis vanduo palaikydavo specifines aukštųjų varpinių ir viksvinių žolių bendrijas. Dėl klimato kaitos ir besniegių žiemų įdubos nebeapsemiamos ir tas bendrijas išstumia mezofiliniai žolynai.
Kariniai poligonai dėl savo veiklos specifiškumo palaiko atviras smiltpieves ir viržynus nuo apaugimo, tačiau intensyvėjanti veikla juose gali peržengti palankaus trikdžių masto ribas. Kita vertus, ir poligonai neapsaugo nuo apsodinimo, kaip tai įvyko didžiausios smėlynų buveinės piečiau Klaipėdos atveju. Be to, kariniai poligonai išsidėstę per retai, kad būtų išvengta smiltpievių buveinių izoliacijos ir specifinių rūšių genetinės įvairovės praradimų.
Antroje vietoje po pievų pagal būklės blogėjimą galima priskirti pelkių buveines. Šios buveinės gana konservatyvios išoriniam poveikiui, tačiau ilgalaikis poveikis daro reikšmingus pokyčius. Tik labai nedaugelis pelkinių masyvų yra nepaveikti didesnio ar mažesnio sausinimo. Netgi dauguma pelkių saugomose teritorijose yra apsuptos ar net suraižytos grioviais. Didesni durpinių pelkių masyvai labai lėtai keičiasi periferinių griovių įtakoje, bet kai ta įtaka tęsiasi jau pusamžį, pokyčiai tampa akivaizdūs ir sunkiai besustabdomi. Prie šio poveikio ryškiai prisideda ir dėl klimato kaitos pasikartojančios ir užsitęsiančios sausros, ypač vegetaciniu laikotarpiu. Atviros aukštapelkių ir tarpinių pelkių plynės visur masiškai traukiasi, užleisdamos vietą sumedėjusiai augalijai. Gamtotvarkos priemonės kažkiek pristabdo tuos procesus, tačiau dažniausiai nepavyksta tinkamai atkurti buvusio hidrologinio režimo dėl technologinių arba administracinių problemų.
Sudėtinga padėtis yra su vandens telkinių buveinėmis, nors pagal būklės vertinimo atskaitas taip neatrodo. Pagrindinė bemaž visų vandens telkinių problema – eutrofikacija. Dėl jos skursta ir nyksta oligo- ir mezotrofinės sraunių upelių ir ežerų bendrijos. Tai vyksta ne tik žemės ūkio regionuose, kur pagrindinis taršos šaltinis yra dirbami laukai, bet ir miškingose vietovėse. Prieš keletą dešimtmečių daugelio ežerų pakrantės ir upelių slėniai būdavo nuganomi taip pašalinant kasmetinį pakrančių žolinės biomasės prieaugį. Nustojus ganyti, kasmetinė biomasė skaidosi ir biogeninės medžiagos patenka į vandenį bei kaupiasi pakrančių dumble. Nemažą biogenų prietakos dalį sudaro ir suintensyvėjusių miško kirtimų besiskaidančios atliekos. Eutrofikacija neturi reikšmingos įtakos tik dviem buveinių tipams – natūraliems eutrofiniams ežerams ir natūraliems distrofiniams ežerams, kurie yra izoliuoti aukštapelkinės aplinkos.
Nors paskutinėje Europos Komisijai pateiktoje ataskaitoje buveinių upių žiotyse ir lagūnose būklė įvertinta kaip palanki, realiai ji tokia nėra, nes vandens užterštumas Nemuno žiotyse ir Kuršių mariose išlieka gana didelis. Greičiausiai nebuvo įvertinta ir vandens gyvūnijos būklė, kuri yra smarkiai paveikta. AAA ataskaitose[1] Kuršių marių zoobentoso (vandenų dugno gyvūnijos) ekologinė būklė yra vertinama kaip bloga ir vidutinė. Dėl taršos duomenų neįvertinimo galimai pervertinta ir kitų vandens telkinių buveinių būklė.
Neskaitant pajūrio buveinių, santykinai mažiausiai bloga biologinės įvairovės būklė yra miškuose. Tai sąlygoja santykinai išvystytas saugomų teritorijų ir kertinių miško buveinių tinklas. Tačiau ir čia teigiamų tendencijų nedaug. Palankiai įvertinta tik šlaitų miškų buveinės būklė, nes jie pakankamai apsaugoti tiek teisiškai, tiek gamtinių sąlygų. Miškų ant mineralinio grunto biologinė įvairovė kenčia nuo intensyvių kirtimų ir negyvos medienos stokos. Nuolat mažėja savaiminės kilmės sausų miškų. Po plynų kirtimų miško paklotė yra suardoma ir medynai įveisiami dirbtinai. Tokie pusiau plantaciniai medynai tik retais atvejais gali pasiekti natūralios buveinės būklę. Kiek geresnė padėtis šlapių augaviečių miškuose, nes ten rečiau taikomas dirbtinis želdinimas. Tačiau šlapiųjų miškų buveinės blogėja ir nyksta dėl miškų sausinimo ir klimato kaitos. Ypač ryškiai mažėja pelkėtų lapuočių miškų. Dėl klimato kaitos taip pat blogėja padėtis su žolių turtingais eglynais, nes jie daug kur dėl sausrų nusilpsta ir žūsta užplūdus kinivarpoms.
Be kirtimų ir klimato kaitos miškų buveinių būklę blogina kai kurių veiksnių stoka. Viena aktualiausių – ganymo stoka miškuose. Dėl ganymo trūkumo neįmanoma atkurti praktiškai jau išnykusių medžiais apaugusių ganyklų, spygliuočių miškų ant ozų ar pasiekti kitų miško buveinių gerą būklę. Ganymas reikalingas daugybei pusiau pavėsinių nykstančių augalų ir bestuburių rūšių. Kitas svarbus veiksnys – miškų gaisrai, kurie ypač svarbūs vakarų taigos buveinėms. Kol kas yra tik ruošiamasi miško paklotės reguliuojamo deginimo eksperimentams.
Kasmet vis aštresnė darosi invazinių rūšių problema. Daugelis invazinių augalų labiausiai plinta apleistuose atviruose plotuose, kur jau ir taip natūralios buveinės yra degradavusios, todėl yra tikimybė nepageidaujamų rūšių atsikratyti atkūrus tradicinį pievų naudojimą. Tačiau sunkesnė padėtis yra su invaziniais gyvūnais, vandens ir pakrančių augalais. Taip pat didėja invazinių augalų spaudimas miškuose, ypač aplink gyvenvietes. Išskyrus pavienius lokalius laikino poveikio projektus, kol kas realiai veiksmingų priemonių prieš invazines rūšis nėra imamasi.
Saugomos teritorijos
Saugomų teritorijų indėlis biologinės įvairovės apsaugai pamažu didėja, tačiau procesas kol kas labiau pastebimas tik popieriuje. „Natura 2000“ tinklo kūrimas formaliai eina į pabaigą, tačiau procesas ir toliau vyksta labiau biurokratiniais nei moksliniais metodais. Teritorijų steigime prioritetas teikiamas lengvesniems formalumams, o ne vertybių išaiškinimui ir reitingavimui. Laikomasi 20–60 principo, kai apsiribojama saugoti tik 20 % neprioritetinių buveinių. Taip apsiribojant, gali būti prarasta daug likusių buveinių. Esamų ST apsaugos režimas taipogi nėra pakankamas daugelio buveinių išlikimui. Išlieka labai maža griežtai saugomų teritorijų proporcija lyginant su visų ST ar šalies plotu. Kol kas dar dauguma saugomų teritorijų neturi gamtotvarkinio planavimo dokumentų, daugelis dokumentų yra užstrigę procedūrose, daugelis nėra tinkamai parengti, kad būtų veiksmingi. Tik retomis išimtimis vyksta gamtotvarkos darbų efektyvumo vertinimas. Kol kas labai nedidelė dalis saugomų teritorijų direkcijų yra įsitraukusios į gamtotvarką, lyginant su potencialiu poreikiu.
Tendencijos ir prognozės
Pievų, smėlynų, pelkių ir vandens telkinių buveinių atžvilgiu teigiamų tendencijų kol kas nesimato. Yra tik pamažu sprendžiamos administracinės-teisinės prielaidos tokioms tendencijoms atsirasti. Geresnė padėtis būtų su miškais, nes pamažu daugėja išskiriamų plotų su teisiškai įtvirtinta apsauga. Taip pat padidėjo miškų sertifikavimo reikalavimai dėl biologinės įvairovės tikslams skiriamų plotų. Tačiau nesaugomose teritorijose miškų biologinės įvairovės praradimai gali nustelbti saugomus kiekius. Kol kas nesimato, kad būtų aktyviau imamasi pelkių ir pelkinių miškų hidrologinio režimo atkūrimo, kitų klimato kaitos poveikio mažinimo bei invazinių rūšių reguliavimo priemonių.
Pamažu gerėja saugomų teritorijų direkcijų specialistų kompetencijos biologinės įvairovės srityje, tačiau labai trūksta aukštesnės labiau specializuotos kvalifikacijos vadovaujančių specialistų, be kurių jokie gražūs planai nebus sėkmingai įgyvendinami. Griežto režimo saugomų teritorijų planavimo procesas irgi kol kas tik svarstymų stadijoje.