Gamtos ištekliai (iškastinis kuras, metalų rūdos, ne metalų mineralai, biomasė) dažnai yra itin lėtai atsistatantys, o kai kurie iš jų neatsinaujina iš viso. Todėl netausus jų naudojimas kelia grėsmę, kad ateityje jų paprasčiausiai pritrūks. Ir pats išteklių išgavimas dažnai daro didelę žalą aplinkai – tiek gamtai, tiek šalia išgavimo vietų gyvenančioms bendruomenėms.

Tai paaiškina, kodėl ekonomikos atsiejimas nuo išteklių eikvojimo yra vienas iš pagrindinių žaliosios pertvarkos tikslų. Rodiklis, rodantis išteklių naudojimo mastą šalies ekonomikoje, leidžia vertinti šio tikslo sėkmę. Rodiklis apskaičiuojamas iš šalyje išgautų ir importuotų išteklių atėmus eksportuotus išteklius.

Pastaruosius 20 metų vidutinis išteklių naudojimas vienam gyventojui Lietuvoje nuosekliai augo. Išsiskyrė tik 2009 m., kai dėl pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės išteklių naudojimas buvo nukritęs į 2003 m. lygį, bet vėliau vėl atsistatė. 2022 m. jis buvo trečdaliu didesnis, nei prieš dešimt metų. Nuo 2013 m. Lietuva lenkia Europos Sąjungos išteklių vartojimo vidurkį ir šis skirtumas auga.

Mažą išteklių naudojimo efektyvumą iš dalies parodo ir vadinamasis išteklių produktyvumo rodiklis. Šis rodiklis gaunamas šalies metinį bendrąjį vidaus produktą (BVP) padalinus iš sunaudotų išteklių kiekio. Didelė 2022 m. infliacija šį rodiklį iškreipė, todėl į jo reikšmę reikėtų žiūrėti atsargiai, o Europos komisija jo nebepateikia. 2021 m. duomenimis Lietuvos išteklių produktyvumas siekė 0,972 eurus kilogramui[3], o jį užsibrėžta padidinti iki 1,1 eurų kilogramui 2025 m ir 1,5 eurų kilogramui 2030 m.

Gaminti prekes galime ne tik iš naujų medžiagų, bet ir tų, kurios buvo perdirbtos. Kuo didesnė medžiagų, naudojamų gamyboje, dalis bus perdirbtos, tuo mažesnį spaudimą aplinkai kels mūsų gamyba ir vartojimas. Atgal į gamybą sugrąžintų žaliavų kiekį įvertina antrinių žaliavų panaudojimo (žiediškumo) indeksas.

Lietuvos ekonomikoje tik šiek tiek virš 4 % sunaudojamų žaliavų yra atgauta po perdirbimo, šis skaičius nelabai pasikeitė per paskutinius 10 metų. Lietuvos rodiklis yra beveik trigubai mažesnis nei Europos Sąjungos vidurkis. Mes labai ryškiai atsiliekame nuo tokių šalių kaip Prancūzija, Nyderlandai, Belgija ar Italija, kur žiedinis medžiagų naudojimas siekia ar net viršija 20 %, atrodome prasčiausiai iš trijų Baltijos šalių, ir tradiciškai lenkiame tik tokias šalis kaip Rumunija ar Kipras.

Žiediškumo indeksas Lietuvoje rodo nuviliančią tendenciją. Mažą medžiagų žiediškumą didele dalimi lemia Lietuvos ekonomikos struktūra ir naudojamų žaliavų pasiskirstymas[6]. Mes ir toliau naudojame daug žaliavų, kurios negali būti perdirbtos po panaudojimo, pavyzdžiui, automobilių varikliuose sudegintas iškastinis kuras, šildymo katiluose sudeginta biomasė ar į Baltijos jūrą nutekėjusios mineralinės trąšos.

Lietuvoje perdirbimas, net ir ten, kur jis galimas, nėra prioretizuojamas. Vietoje jo dažnai pasirenkamas atliekų deginimas ar kiti, „paprastesni“, atliekų tvarkymo būdai, kurie yra mažiau draugiški aplinkai.

Pagal žiedinės ekonomikos principus ir atliekų tvarkymo prioritetus, pirmiausia turi būti siekiama, kad atliekų nesusidarytų, gaminiai būtų taisomi ir pakartotinai naudojami. Jei susidaro atliekos, jos turi būti panaudojamos ir perdirbamos taip, kad iš jų būtų galima gaminti naujus gaminius. Ir tik tada, kai neįmanoma jų medžiagos dar kartą panaudoti, jos gali būti deginamos energijai gauti. Deginimas ir šalinimas sąvartyne yra atliekų tvarkymo būdai, kurių reikia vengti.

2022 m. Lietuvoje surinkta 3,74 mln. tonų atliekų, iš kurių 834 tūkst. tonų pašalinta sąvartynuose. Staigus atliekų surinkimo ir šalinimo sąvartynuose kiekio smukimas praėjusiais metais yra susijęs su AB „Lifosa“, didžiausios trąšų gamybos įmonės Lietuvoje, užsidarymu. Perdirbamų atliekų kiekis šiek tiek paaugo, tačiau jis išlieka mažesnis nei 2016-2017 m. Tuo tarpu, sudegintų bendrai surinktų atliekų kiekiai Lietuvoje nemažėja.

Nors tik mažiau nei ketvirtadalį visų atliekų sudaro komunalinės, tačiau būtent joms yra skiriamas didžiausias dėmesys tiek Nacionaliniame pažangos plane, tiek 18-tos Vyriausybės programoje. O itin svarbiam atliekų perdirbimui skatinti net nėra numatytų rodiklių.

Komunalinės atliekos – tai buityje susidarančios ar panašios į buitines atliekos. Šios atliekos Lietuvoje sudaro šiek tiek mažiau nei ketvirtadalį visų atliekų[11]. Šių atliekų susidarymą ir tvarkymą tiesiogiai įtakoja gyventojai, todėl šį rodiklį patys galime keisti.

2022 m. vienam Lietuvos gyventojui susidariusių komunalinių atliekų kiekis šiek tiek sumažėjo ir siekė 465 kg per metus. ES vidurkis siekė 513 kg gyventojui.

2022 m. sąvartynuose šalinamų atliekų dalis sumažėjo iki 14 %, tačiau pokytis lyginant su 2021 m. tėra simbolinis. Siekiant 2030 m. tikslo į sąvartynus išvežti ne daugiau nei 5 % atliekų reikės pasitempti.

Per 5 metus atliekų paruošimas pakartotinai naudoti ir perdirbti sumažėjo nuo 53 iki 48 %, t.y. einama priešinga kryptimi nei užsibrėžta tiksluose (atitinkamai 55 % 2025 m. ir 60 % 2030 m.).

Trečius metus besitęsiantis deginamų atliekų dalies augimas (26 % 2020 m., 35 % 2021 m. ir 38 % 2022 m.) neramina. Šis tvarkymo būdas yra antras žalingiausias aplinkai (po šalinimo sąvartynuose) dėl deginimo metu sunaikinamų potencialių išteklių, išskiriamų šiltnamio dujų ir taršos. Atliekų deginimo metu taip pat iškyla rizika išmesti dioksinus ir furanus, kurie yra itin kenksmingi žmogaus sveikatai net ir mažomis dozėmis[12]. Europos Komisija išskiria didėjančius komunalinių atliekų deginimo pajėgumus ir mažą sąvartyno mokestį kaip vienas didžiausių grėsmių atliekų perdirbimo pažangai.