Žemės ūkis

LR Žemės ūkio ministerijai

LR Aplinkos ministerijai

LR Seimo Kaimo reikalų komitetui

LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetui


Kopija:

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrui

DĖL LAMMC MOKSLININKŲ PATEIKTOS NUOMONĖS APIE APLINKOSAUGINĘ POZICIJĄ DĖL DIRVOŽEMIO APSAUGOS IR MINERALINIŲ TRĄŠŲ REGULIAVIMO

2021-08-31

Oficialus raštas

Džiaugiamės sulaukę Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) mokslininkų dėmesio dėl mūsų parengtos aplinkosauginės pozicijos dėl dirvožemio apsaugos ir mineralinių trąšų reguliavimo [1]. Toliau pateikiame komentarus apie esminius mokslininkų pateiktos nuomonės punktus.


Prašome politikos formuotojus ir sprendimų priėmėjus surengti bendrą diskusiją dėl dirvožemio ir tręšimo valdymo politikos, kurioje dalyvautų ir pozicijas pristatytų mokslo institucijų ir aplinkosaugos nevyriausybinių organizacijų atstovai iš Aplinkosaugos koalicijos.



Dirvožemio būklė prastėja, todėl būtina identifikuoti problemas ir stiprinti šio ištekliaus stebėseną


LAMMC mokslininkai kritikuoja aplinkosauginės pozicijos dokumente naudojamų dirvožemio būklės duomenų tikslumą, teigia, kad su dirvožemiu susijusios problemos yra tikslintinos, išplečiant šių problemų sąrašą. Mokslininkai taip pat siūlo atnaujinti dirvožemio monitoringą ir teigia, kad žemės našumo rodiklis yra pilnavertis dirvožemio būklės indikatorius.


Pritariame mokslininkų nuomonei, kad reikalingas nuoseklus dirvožemio monitoringas, duomenys apie šalies dirvožemį turi būti tikslinami ir pildomi. Monitoringas turi būti svarbus ne tik sprendimų priėmėjams, bet ir ištekliaus pagrindiniams naudotojams – ūkininkams, todėl jis ir turėtų būti vykdomas ūkio (lauko) lygmenyje. Tačiau nepritariame mokslininkų nuomonei, kad žemės našumo rodiklis yra pilnavertis dirvožemio būklės indikatorius, nes šis rodiklis parodo tik ūkinį dirvožemio potencialą ir neparodo dirvožemio aplinkosauginės būklės bei ilgalaikių tokios būklės pokyčių. Dirvožemio monitoringas svarbus ne tik siekiant maksimaliai padidinti produkciją, bet ir užtikrinant šio ištekliaus gerą aplinkosauginę būklę ilgalaikėje perspektyvoje. Todėl svarbu įvesti naują dirvožemio būklės rodiklį, kuris parodytų dirvožemio sveikatos būklę.


Raginame sprendimų priėmėjus vadovautis tarptautiniais moksliniais duomenimis, cituojamais mūsų pozicijos dokumente, t. y. Eurostat ir CAP context indicators, ir neatidėliotinai spręsti esamas dirvožemio problemas. Dirvožemio būklės prastėjimas dėl erozijos ir anglies mažėjimo yra neginčijamas faktas. Raginame šią problemą spręsti nedelsiant ir neatidėlioti prisidengiant poreikiu dar tikslinti problemas ir plėsti monitoringą.


Norime paskatinti sprendimų priėmėjus atkreipti dėmesį į LAMMC mokslininkų identifikuojamas papildomas problemas, susijusias su dirvožemio būkle. Palaikytume LR Seimo narių, LR Seimo komitetų, institucijų iniciatyvas skirti daugiau dėmesio platesnių su dirvožemiu ir kitais aplinkosauginiais iššūkiais susijusių problemų identifikavimui bei sprendimų paieškoms, teisėkūros iniciatyvoms, ypač Dirvožemio įstatymui. Verta paminėti, kad didžioji dalis mokslininkų minimų dirvožemio problemų yra susijusios su netvaria ūkine veikla.



Būtina stabdyti biologinės įvairovės nykimą


LAMMC mokslininkai nuogąstauja, ar plečiant pievas atsiras, kas jas prižiūrėtų, ir tuo pačiu mano, kad šaliai yra svarbi gyvulininkystė. Jie siūlo plėsti kultūrines pievas, o durpynus apželdinti mišku. Mokslininkai teigia, kad jau yra įgyvendinamos veiksmingos priemonės, susijusios su biologinės įvairovės apsauga.


Manome, kad mokslininkų abejonė dėl pievų priežiūros yra pagrįsta ir rodo, kad pievų priežiūrai reikalingas ypatingas dėmesys. Tačiau negalime pritarti mokslininkų požiūriui į biologinės įvairovės apsaugą ir sampratai, kad jai šiuo metu yra skirta pakankamai dėmesio. Taip pat atsargiai vertiname ūkinių miškų įveisimą ir kultūrines pievas, kadangi tokia žemėnauda biologinės įvairovės požiūriu yra skurdi. [2] Sprendimai dėl dirvožemio apsaugos ar klimato švelninimo neturi prieštarauti biologinės įvairovės apsaugai ir atkūrimui, būtina ieškoti bendrų sprendimų.


Mokslininkų minimos biologinės įvairovės apsaugos ir apskritai aplinkosaugos priemonės (pvz., ekstensyvus ganymas, ražienos per žiemą, tarpiniai pasėliai ir t. t.) yra veiksmingos, tačiau jos netaikomos pakankamai plačiu mastu, todėl neatnešė reikiamų rezultatų, t. y. toliau stebimas aplinkos būklės prastėjimas. Kita problema – agroaplinkosauginėms priemonėms skirtos lėšos buvo sumažintos ir perskirstytos kitoms reikmėms.


Raginame sprendimų priėmėjus remtis tarptautinėmis mokslinėmis žiniomis ir skirti reikšmingą dėmesį buveinių apsaugai ir atkūrimui. Daugiametės pievos yra svarbios buveinės biologinės įvairovės apsaugai ir organinės anglies kaupimui dirvožemyje. Nuo įstojimo į ES, Lietuvoje sunaikinta apie 300 tūkst. ha pievų. Nykstant pievoms, šalyje stebimas biologinės įvairovės nykimas. Remiantis Lietuvos ornitologų draugijos duomenimis, paukščių indeksas per dvidešimtmetį smuko beveik 50 proc. [3] Biologinės įvairovės ir buveinių nykimo sustabdymas bei prarastos įvairovės ir buveinių atkūrimas yra Europos Žaliojo kurso prioritetas. [4] Būtina užtikrinti esamų buveinių apsaugą, tačiau to nepakanka – būtina žengti žingsnius link ambicingo buveinių atkūrimo ir skatinti su pievų išsaugojimu susijusias veiklas (pvz., ekstensyvią gyvulininkystę). Eroduojami dirvožemiai ir nusausinti durpžemiai potencialiai galėtų būti skirti pievų buveinių atkūrimui.



Būtina stebėti ir reguliuoti mineralinių trąšų naudojimą, mažinti trąšų poveikį aplinkai


LAMMC mokslininkai neigia poreikį teisiškai reguliuoti mineralinių trąšų naudojimą nustatant „lubas“ argumentuodami, kad pakanka sudaryti kokybiškus tręšimo planus. Augalų tręšimas turi būti racionalizuojamas. Mokslininkai nuogąstauja dėl komposto ir anaerobinio raugo kokybės. Jie ragina sprendimų priėmėjus sėjomainą skatinti išmokomis bei skatinti gyvulininkystės plėtrą, kad būtų pagaminama daugiau mėšlo.


Pritariame, kad sėjomaina yra viena iš dirvožemio našumo saugos priemonių. Manome, kad ji turėtų būti privaloma kaip geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimas, o ne skatinama išmokomis. Tačiau sėjomaina negali išspręsti mineralinių trąšų naudojimo keliamų problemų. Mineralinės trąšos stipriai prisideda prie vandenų taršos nitratais, šalyje beveik pusė paviršinių vandenų neatitinka geros ekologinės būklės dėl taršos nitratais – žemės ūkyje naudojamos trąšos yra vienas iš pagrindinių taršos šaltinių.


Nepritariame LAMMC mokslininkų nuomonei, kad nereikia apriboti mineralinių trąšų naudojimo. Mineralinių trąšų ribojimo tikslas yra ne tik racionalizuoti tręšimą, bet ir apsaugoti aplinką, todėl nepakanka tik tręšimo planų ir būtina visuotinai nustatyti „lubas“. Vienas iš Europos žaliojo kurso keliamų uždavinių yra sureguliuoti ir 20 proc. mažinti šių trąšų naudojimą. Šis mažinimas neįmanomas, jei nebus visuotinai nustatytos trąšų sunaudojimo „lubos”, perorientuojančios ūkius mažinti šių trąšų naudojimo kiekius. Pabrėžiame, kad mokslininkai akcentuoja trąšų naudojimo racionalizavimą pagal ūkių poreikius, tačiau visai Europai keliamas uždavinys yra ne tik racionalizuoti, bet mažinti jų naudojimą. Svarbu ir tai, kad teisinis reguliavimas užtikrintų teisinę atsakomybę už galimus piktnaudžiavimo atvejus mineralinėmis trąšomis bei nustatytų ribas ir normas, susijusias su šių trąšų naudojimu. Be to, tokie reguliavimai egzistuoja organinėms trąšoms, tad tręšimui mineralinėmis trąšomis neturi būti sudaromos išskirtinės sąlygos. [5]


Suprantame, kad šalyje yra neaiškumų dėl organinių trąšų tiekimo. Geroji užsienio praktika rodo, kad galime išnaudoti komposto ir anerobinio raugo galimybes. Lietuvoje kasmet susidaro apie 1 mln. tonų augalinių ir gyvūninių atliekų, [6] iš kurių galėtų būti pagaminamos biodujos (ir anaerobinis raugas) bei kompostas. Apdorotos atliekos galėtų būti sugrąžintos, kaip organinės trąšos, į žemės ūkio dirvą. Komposto ir anaerobinio raugo kokybei užtikrinti yra patvirtinti teisės aktai [7], kuriais vadovaujantis pagaminti tręšiamieji produktai atitinka ES keliamus tręšiamųjų produktų saugos reikalavimus, todėl yra tinkami naudoti žemės ūkyje. Toks atliekų panaudojimas prisidėtų ir prie žiedinės ekonomikos tikslų įgyvendinimo žemės ūkyje.



Ūkinė veikla turi būti suderinta su tausojančiu gamtinių išteklių naudojimu


Mokslininkai akcentuoja, kad racionaliais būdais turime siekti maksimalios ūkinės naudos – optimizuoti augalų mitybą, drėkinimą, ir pan.


Kritiškai vertiname mokslininkų siekį išgauti maksimalią ūkinę naudą. Sutinkame, kad ūkinė nauda turi būti subalansuota su gamtos apsauga, tačiau realybėje matoma priešinga tendencija. Šalyje žemės ūkis dažnai yra vystomas gamtos gerovės sąskaita, nes daug su aplinkos kokybe susijusių rodiklių prastėja.[8] Manome, kad žemės ūkio veiklų ir jų intensyvumo išdėstymas teritorijoje turi būti vykdomas atsižvelgiant į esamas vietovės gamtines sąlygas, neprieštaraujant aplinkosauginėms nuostatoms ir normoms. Trąšų ir augalų apsaugos priemonių naudojimas, požeminio vandens naudojimas drėkinimui, sausinamosios melioracijos vystymas – visi ūkininkavimo metodai, kurie didina produkcijos apimtis, turi būti vystomi subalansuotai, užtikrinant, kad tarša nenukeliama ant visuomenės pečių, o ištekliai išlieka geros būklės. Todėl raginame institucijas priimti sprendimus, kurie atlieptų su aplinka, biologine įvairove ir klimatu susijusius tikslus.


Prašome atsižvelgti į mūsų nuomonę priimant sprendimus. Esame atviri bendradarbiavimui ir siekiame konstruktyviai prisidėti prie tolimesnės žemės ūkio, dirvožemio ir tręšimo politikos formavimo.