Aplinkos būklės visuomeninė apžvalga

Dabartinis gyvenimo būdas ir vartojimo įpročiai lemia spartų aplinkos būklės blogėjimą, tai virsta ekologinėmis krizėmis. Yra būtina keisti gyvenimo būdą ir šalies ekonomikos ir vystymosi modelį, kad šias krizes suvaldytume. Europos Sąjunga ir Lietuva yra užsibrėžusios tikslus aplinkos būklės gerinimui. Šiame skyriuje apžvelgiame, kokia yra dabartinė Lietuvos aplinkos būklė, kaip ji kinta, ar artėjame prie užsibrėžtų tikslų.

Klimato kaita, rūšių nykimas, aplinkos tarša tiesiogiai susiję su vyraujančiais ekonominės veiklos modeliais bei mūsų visų įpročiais. Neefektyviai ir netausiai išteklius naudojanti gamyba, energijos ir prekių gamybos priklausomybė nuo iškastinio kuro, su tarša susijusių kaštų ignoravimas ar perkėlimas ateities kartoms, perteklinis vartojimas – visa tai privalo pasikeisti, norint pasiekti Žaliojo kurso tikslus ir spręsti ekologines krizes. 

Svarbu suprasti, kad pokyčiai pereinant prie naujo ekonomikos modelio spręs ne tik ekologines krizes, tačiau taip pat sukurs daug naujų prasmingų darbo vietų, gerins gyvenimo kokybę, kurs sąlygas didesniam socialiniam teisingumui visuomenėje. Ekologinės krizės vystosi kartu su socialinėmis krizėmis, tokiomis kaip didėjanti atskirtis ir skurdas, nes jų priežastys panašios – vartotojiška ir bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą aukščiau visko statanti visuomenė.

Vartotojiškumas ir su tuo susijęs išteklių poreikis yra kertinė dabartinių ekologinių krizių priežastis. Todėl šioje apžvalgoje siekėme surasti rodiklius, kurie leistų įvertinti Lietuvos vartotojiškumą ir jo tendencijas. Esminis tikslas turėtų būti mažinti ištekliais grįstą vartojimą, o visą gamybos-vartojimo ciklą perorientuoti į žiedinį. Todėl kaip pradinį žingsnį iš daugelio ekonomikos pertvarkos kompo-nentų išskyrėme žiedinę ekonomiką.

Žaliojo kurso ekonomikos pertvarka palies beveik visus šalies ūkio sektorius ir daugumą gyventojų. Ypač sparčių esminių pokyčių reikia sektoriuose, kurie daro didžiausią poveikį klimato kaitai, biologinei įvairovei ir / ar yra taršūs. Transformuojant ekonomiką, visi sektoriai privalo vadovautis žiedinės ekonomikos principais, mažinti išteklių poreikį ir susidarančių atliekų kiekius.

Vertinant, ar Lietuva suka Žaliojo kurso keliu, tikslinga stebėti šiuos didžiausią poveikį turinčius sektorius: žemės ūkio, energijos gamybos, miškininkystės, miestų vystymo, pramonės, transporto. Šioje apžvalgoje atnaujinome pernai parengtus skyrius apie žemės ūkį, miškininkystę ir energijos gamybą.

Vertindami sektoriaus pasirengimą eiti Žaliojo kurso keliu, visų pirma paaiškiname sektoriaus poveikį aplinkai. Taip pat vertiname, ar vyksta Žaliojo kurso tikslams pasiekti reikalingas veiklų „žalinimas“.

Esminis pokytis negali įvykti, jei nebus pokyčių paklausoje ir prekyboje. Todėl svarbu stebėti, ar mažėja ir tvaresniu tampa vartojimas, kiek vartojama vietinės produkcijos. Jei auginama ar gaminama eksportui, svarbu, kad kuriama pridėtinė vertė būtų kuo didesnė, o neigiamas ekologinis ir socialinis poveikis – kuo mažesnis. Nors šioje apžvalgoje plačiau neaptariame pastarojo aspekto, tikimės daugiau informacijos apie tai pateikti ateityje.

SUTRUMPINIMAI IR SĄVOKOS

AEI – atsinaujinantys energijos ištekliai.

AIEB – atsinaujinančių išteklių energijos bendrijos.

CO2 – anglies dioksidas, vienos iš šiltnamio efektą sukeliančių dujų, natūraliai esančios atmosferoje ir dalyvaujančios Žemės gyvybės cikle. Dėl žmogaus veiklos jų kiekis atmosferoje smarkiai didėja.

CO2e – visuotinis išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio matavimo vienetas. ŠESD skaičiavimuose įprasta visas dujas sudėti perskaičiavus anglies dioksido ekvivalentu pagal kiekvienos iš jų poveikį visuotiniam atšilimui.

EB svarbos buveinės – tam tikros ekosistemos, kurias išsaugoti svarbu visos Europos mastu. Jos yra išskirtos pagal Europos Tarybos Buveinių direktyvą.

EB svarbos rūšys – tam tikros augalų ir gyvūnų rūšys, kurias išsaugoti svarbu visos Europos mastu. Jos yra išskirtos pagal Europos Tarybos Buveinių direktyvą.

Ekosistema – sudėtingas ir dinamiškas augalų, gyvūnų, mikroorganizmų ir gamtinės aplinkos, kurie egzistuoja kartu kaip visuma ir priklauso vieni nuo kitų, derinys.

Emisijos – medžiagų išmetimas į atmosferą.

EK – Europos Komisija.

Ekosistemų sukcesija – reiškinys, kai viena ekosistema per tam tikrą laiką ir tam tikru nuoseklumu pakeičia kitą, pavyzdžiui, pieva natūraliai užsisėja ir tampa mišku.

Eksportuotos emisijos – emisijos, susidariusios gaminant eksportuojamas prekes.

ES – Europos Sąjunga

ES Buveinių direktyva – 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos Direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos.

ES Paukščių direktyva – 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos.

IPBES – Tarpvyriausybinė platforma dėl biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų (ang. Intergovernmental Platform on Biodiversity and Ecosystem Services).

IPCC – Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (ang. The Intergovernmental Panel on Climate Change).

Importuotos emisijos – emisijos, susidariusios gaminant importuojamas prekes.

KPPI – kaimiško kraštovaizdžio paukščių indeksas, nustatomas įvertinus 14-os agrariniam kraštovaizdžiui įprastų paukščių rūšių populiacijų gausos stebėseną.

Natura 2000 – specialių saugomų teritorijų, kurios apjungia natūralias ir pusiau natūralias buveines ir nykstančių gyvūnų ir augalų paplitimo vietas, bendras Europos ekologinis tinklas, skirtas išsaugoti Europos gamtą ateities kartoms.

Svetimžemės rūšys – augalai ir gyvūnai, tikslingai ar atsitiktinai įvežti į vietovę, kurioje jie niekada anksčiau neaugo, negyveno.

ŠESD – šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Prie šių dujų priskiriamos anglies dioksidas (CO2), metanas (CH4), azoto suboksidas (N2O), hidrofluorangliavandeniliai (HFCs), perfluor-angliavandeniliai (PFCs), sieros heksafluoridas (SF6) ir azoto trifluoridas (NF3), t.y. atmosferoje šilumą sulaikančios dujos, kurių kiekis smarkiai didėja dėl žmonių ūkinės veiklos.

Šiltnamio dujos – šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Žr. ŠESD.

ŽNŽNKM sektorius – žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškininkystė sektorius. Tai visą Lietuvos teritoriją ir visas žemės naudmenas apimantis sektorius, turintis CO2 sugėrimo potencialą.