Žemės ūkis
Atnaujinta: 2024 balandis
POVEIKIS APLINKAI
Poveikis klimatui
Atnaujinta 2022 m. duomenimis
Žemės ūkio ŠESD emisijų trendas iki 2022 m. buvo augantis. ŠESD sugėrimai pievose mažėja. Pokytį daugiausia lemia javų auginimo plėtra.
Pav. 21. Šiltnamio dujų emisijos ir sugėrimai žemės ūkyje
Duomenų šaltinis: Europos aplinkos agentūra[1]
2022 m. žemės ūkis išmetė 4,1 mln. t. CO2e, 5,9 % mažiau nei 2020 m. ir sudarė 21 % visų Lietuvos ŠESD emisijų. Tai yra trečias daugiausiai ŠESD išmetantis sektorius Lietuvoje. 2022 m. žymus ŠESD sumažėjimas sietinas su mineralinių trąšų naudojimo kritimu dėl staiga išaugusių kainų.
Prie šio skaičiaus tikslinga pridėti ŠESD sugėrimus ir išmetimus, susidarančius dėl žemės ūkio paskirties žemės naudojimo. 2021 m. pievos sugėrė 0,71 mln. t., o ariami laukai išskyrė 0,61 mln. t. CO2e. Pievų ŠESD sugėrimai kasmet mažėja. Lietuvoje susiklostė gana unikali situacija, kai pagrindiniu ŠESD šaltiniu žemės ūkyje yra nebe gyvulininkystė, o augalininkystė. Tai susiję su gyvulininkystės ūkių traukimusi ir vis daugiau pievų pavertimu dirbamais laukais.
Pagrindiniai veiksniai, iki 2021 m. lėmę žemės ūkio sektoriaus ŠESD kiekių augimą, yra didėjęs mineralinių trąšų sunaudojimas, augantis javų plotas bei intensyvėjantis organinių dirvožemių kultivavimas [2]. 2022 m. buvo išskirtiniai dėl išaugusių kainų, todėl pagal juos spręsti apie tendencijas negalima.
LT tikslai: Žemės ūkiui keliamas tikslas iki 2030 m. sumažinti ŠESD 11 % lyginant su 2005 m.[3]
Poveikis biologinei įvairovei
Iš dalies atnaujinta
2022 m. duomenimis
Agrarinėse ekosistemose nyksta biologinė įvairovė. Paukščių indeksas 2022 metais sumažėjo dar 1 % ir nukrito iki 45 %.
Aktualiausias indikatorius, rodantis agrarinių ekosistemų biologinės įvairovės tendencijas, yra kaimiško kraštovaizdžio paukščių populiacijų indeksas (detaliau žr. skyrelį „Įprastų rūšių indeksai“). 2022 m. šio indekso reikšmė nukrito iki 45 %, t.y., sumažėjo dar 1 % lyginant su 2021 m.
2019 m. vertinimu, žemės ūkio veiklos kėlė grėsmes 69 % EB svarbos buveinių tipų ir 59 % EB svarbos rūšių. Ūkininkavimo žalą patiria pievos ir joms artimos buveinės, pelkės, krūmynai, gėlieji vandenys. Poveikį patiria ir pajūrio smėlynai bei miškai[4]. Daugumos šių buveinių būklė blogėja.
Vienas svarbių veiksnių, lemiančių blogėjančią biologinės įvairovės būklę, yra dėl žemės ūkio politikos vykstantis ūkių intensyvėjimas, kai ūkiai chemizuojami, stengiamasi maksimaliai išnaudoti visą turimą žemės plotą: šalinami pavieniai medžiai, jų grupės ir krūmai, žemė dirbama arti vandens telkinių, ariamos pievos ir pan.
Taip pat stebimas pievų apleidimas, kai vertingos buveinės pamažu apauga ar yra paverčiamos mišku.
Pav. 22. Žemės ūkio labiausiai veikiamų buveinių būklė 2019 m.
Duomenų šaltinis: Saugomų teritorijų tarnyba[5]
Poveikis vandeniui
Nėra naujų
duomenų
Lietuvoje net 64 % paviršinių vandens telkinių būklė nėra gera, o tam daugiausiai įtakos turi pasklidoji tarša iš žemės ūkio laukų.
Lietuvoje 64 % paviršinių vandens telkinių neatitinka geros būklės kriterijų (detaliau žr. skyrelį „Paviršinių vandens telkinių būklė“). Vandenis veikia pasklidoji tarša – daugiausiai nitratai, atitekantys iš dirbamų laukų. Ši tarša atskirai ar kartu su kitais taršos šaltiniais lemia būklės problemas 41 % šalies vandens telkinių[6].
Reikšmingą poveikį vandens telkinių būklei daro ir hidromorfologiniai upių vagų pakeitimai, pvz., ištiesinimas melioracijos tikslais. Tokių vandens telkinių gerai būklei pasiekti reikalingos renatūralizavimo priemonės[7].
Poveikis orui
Atnaujinta 2022 m. duomenimis
Žemės ūkio veiklos išskiria virš 90 % viso į aplinkos orą išmetamo amoniako.
Žemės ūkio veiklos yra pagrindinis amoniako (NH3) išmetimų šaltinis.
2022 m. Lietuvos žemės ūkyje į aplinkos orą buvo išmesta 35,89 tūkst. tonų amoniako, 5,6 % proc. mažiau nei 2021 m. ir 5,3 % daugiau nei 2005 m. Amoniako išmetimai žemės ūkyje 2022 m. sudarė 95 proc. visų nacionalinių išmetimų.
Iš žemės ūkio veiklų 2022 m. labiausiai prie amoniako išmetimų prisidėjo tręšimas mineralinėmis azoto trąšomis (37 %), mėšlo tvarkymas tvartuose (33 %) ir mėšlo ir kitų organinių trąšų naudojimas (24 %)[8]. Amoniako išmetimų dėl mėšlo tvarkymo ir naudojimo tręšti tendencija yra mažėjanti, o dėl mineralinių azoto trąšų – didėjanti.
Amoniakas lemia dirvožemio bei paviršinio vandens rūgštėjimą ir eutrofikaciją. Rūgštėjimas neigiamai veikia ekosistemas, miškus, pasėlius ir kitą augmeniją. Dėl eutrofikacijos smarkiai blogėja vandens kokybė, degraduoja vandens ekosistemos. Amoniakas taip pat prisideda prie kietųjų dalelių susidarymo, jos teršia orą ir neigiamai veikia žmonių sveikatą[9].
Poveikis dirvožemiui
Nėra naujų
duomenų
Lietuvos dirvožemis skursta, intensyvėja erozija.
Lietuvos ariamoje žemėje mažėja organinės anglies, auga azoto, fosforo, amoniako perviršis podirvyje. Kalvotose teritorijose intensyvėja vandens erozija, o paskutiniaisiais metais derlingasis dirvožemio sluoksnis prarandamas ir dėl vėjo erozijos.
Priemonių dirvožemio būklės gerinimui kol kas nepakanka. Dirvožemio būklės ir ją veikiančių veiksnių tendencijos, tarp jų ir augantis maisto poreikis pasaulyje bei intensyvėjantys ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai, rodo, kad sunku tikėtis tausesnio dirvožemio naudojimo, jei nebus imtasi specialių priemonių ir reguliavimo[10].
PERSIORIENTAVIMAS Į APLINKAI DRAUGIŠKĄ ŽEMĖS ŪKĮ
Ekologinių ūkių dalis
Atnaujinta 2022 m. duomenimis
2022 m. ekologinių ūkių dalis nežymiai augo, tačiau 2023 m. deklaravimo duomenys rodo kritimą, kuris statistikoje atsispindės 2024 m.
Pav. 23. Žemės ūkio žemės dalis, kurioje ūkininkaujama ekologiškai
Duomenų šaltinis: Eurostat[11], Oficialiosios statistikos portalas[12]
Vienas svarbiausių perėjimo į draugišką aplinkai ūkininkavimą rodiklių yra tai, kiek žemės ūkio žemės yra naudojama taikant ekologinio ūkininkavimo metodus. Agroekologija gali aprūpinti sveiku maistu ir kartu padėti išlaikyti ūkių našumą, didinti dirvožemio derlingumą ir biologinę įvairovę, mažinti maisto gamybos ekologinį pėdsaką[13].
Ekologinių ūkių plėtra buvo suintensyvėjusi 2015 m., tačiau toliau vyko lėtai. 2022 m. stebimas nežymus 0,4 % augimas ir padidėjimas iki 9,3 % visų žemės ūkio naudmenų ploto. Tačiau 2023 m. žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimas parodė, kad šiais metais ekologinių ūkių sumažėjo net 14 %[14]. Šie duomenys oficialioje statistikoje pasirodys tik kitąmet.
ES tikslai: iki 2030 m. ekologinių ūkių dalis Europoje turi sudaryti 25 %[15].
LT tikslai: iki 2025 m. turi būti 12 %, o iki 2030 m. – 16,2 % ekologinio žemės ūkio naudmenų[16].
Mineralinių trąšų mažinimas
Atnaujinta 2022 m. duomenimis
Mineralinių trąšų naudojimas iki 2021 m. palaipsniui augo, o 2022 m. dėl išaugusių kainų staigiai krito net 30 %.
Pav. 24. Mineralinių trąšų naudojimas
Šaltinis: Oficialiosios statistikos portalas[17]
Neatsakingas mineralinių trąšų naudojimas turi didelę įtaką daugeliui aplinkosaugos sričių. Azoto trąšų naudojimas yra vienas pagrindinių pasklidosios paviršinių vandenų taršos šaltinių, sukuria apie trečdalį oro taršos amoniaku. Azoto trąšos taip pat yra šiltnamio dujų šaltinis bei prisideda prie dirvožemio skurdinimo. Aplinkai žalingas ir kitų trąšų per didelis naudojimas.
Valstybės duomenų agentūros vertinimu, mineralinių trąšų naudojimas Lietuvoje iki 2021 m. augo, o 2022 m. staigiai krito. Tam įtakos turėjo smarkiai išaugusios trąšų kainos. 2022 m. azoto trąšų sunaudota 130,7 tūkst. t., o fosforo – 38,1 tūkst. t. Lyginant su 2021 m., jų sunaudojimas sumažėjo 30 % ir 31 %.
Tinkama mineralinių trąšų apskaita, kokybiški tręšimo planai, perėjimas prie tręšimo organinėmis trąšomis yra labai svarbūs žemės ūkio uždaviniai.
ES tikslai: iki 2030 m. bent 20 % sumažinti sunaudojamų mineralinių trąšų kiekius[18].
LT tikslai: mineralinių azoto trąšų sunaudojimą pasėlių žemės ūkio naudmenose sumažinti 15 %[19]
Pievų išsaugojimas
Atnaujinta 2022 m. duomenimis
PIEVŲ IŠSAUGOJIMAS. Nuo 2004 metų, kai buvo pradėtos mokėti ES žemės ūkio išmokos, pievų plotas Lietuvoje mažėja.
Pav. 25. Pievų plotas Lietuvoje
Duomenų šaltinis: Aplinkos ministerija[22]
Pievų vertimas arimais turi didelį neigiamą poveikį tiek biologinei įvairovei, tiek sąlygoja papildomus šiltnamio dujų išmetimus. Suarus pievas pernelyg arti vandens telkinių, prarandamas natūralus barjeras vandens taršai, o erozijai jautriose teritorijose – paskatinama erozija.
2023 m. ūkininkai deklaravo 531,9 tūkst. ha daugiamečių pievų[20], o 2018 m. suderėta referencinė reikšmė yra 694,5 tūkst. ha. Didžiąją dalį per šį laikotarpį suartų pievų reikėtų atkurti. Dėl ūkininkų organizuotų protestų pievų atkūrimas atidėtas, vyksta derybos su EK dėl ambicijų mažinimo[21].
LT tikslai: Išlaikyti daugiamečių pievų plotus leidžiant ne didesnį kaip 5 proc. sumažėjimą lyginant su referenciniais 2018 metais (suderėta šių metų reikšmė yra 694 513,29 ha).[23]
ŠALTINIAI
[1] European Environment Agency – EEA greenhouse gases – data viewer
[3] LR Seimo nutarimas dėl nacionalinės klimato kaitos valdymo darbotvarkės patvirtinimo
[4] European Environment Agency – Main pressures and threats
[5] Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba – Buveinių vertinimas, 2019
[7] Aplinkos apsaugos agentūra – Apibendrinta Lietuvos aplinkos būklės ir jos pokyčių ataskaita
[9] European Evironment Agency – Ammonia (NH3) emissions
[11] Eurostat – Area under organic farming
[12] Lietuvos statistikos portalas – Darnaus vystymosi rodikliai, rodiklis Nr. 2.4.1b.
[13] Europos Komisija – 2030 m. ES biologinės įvairovės strategija
[14] Verslo žinios – Ekologinių ūkių mažėja – išmokos žemdirbiams per mažos
[15] Europos Komisija – 2030 m. ES biologinės įvairovės strategija
[16] LR Vyriausybė – 2021–2030 m. nacionalinis pažangos planas
[17] Oficialiosios statistikos departamentas – Rodiklis „Mineralinės trąšos panaudotos žemės ūkyje“
[18] Europos Komisija – 2030 m. ES biologinės įvairovės strategija
[19] Lietuvos Respublikos nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų planas 2021–2030
[23] Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas, GAAB 1 reikalavimas
KOMENTARAI
Įžvalgos apie žemės ūkio politiką
Doc. dr. Ričardas Skorupskas, Vilniaus universitetas, Geomokslų institutas, Geografijos ir kraštotvarkos katedra, 2022
Nuvertinti, ir juo labiau ignoruoti agrarinių (žemės ūkio) teritorijų svarbą šalies ekologiniam stabilumui negalima vien dėl to, kad ariamos žemės, pievos ir ganyklos sudaro ne mažiau kaip 51 % šalies teritorijos, o skaičiuojant ir dirbamus laukus su pavieniais mažais miškeliais, pelkaitėmis, susidaro ir 71 % šalies teritorijos. Būtent dėl šios priežasties žemės ūkio veikla, sudėjus visas jo teritorijas, daro itin reikšmingą poveikį aplinkos būklei, net jei lokaliai jo įtaka ir nėra tokia intensyvi, kaip pramoninės gamybos.
Svarbu pastebėti, kad net ir menkiausias, regis, vietos lygmeniu nereikšmingas agroekosistemos pokytis (pvz., pablogėjusios dirvožemio fizinės ar cheminės savybės ar padidėjęs organinės medžiagos kiekis dirvožemyje) duoda reikšmingai didelį suminį efektą. Dėl tos priežasties klimato ir biologinės įvairovės krizių kontekste priimami žemės ūkio politikos sprendimai privalo turėti ne tik ekonominį, bet ir ekologinį pagrindimą bei leisti ne tik stabdyti agrarinio kraštovaizdžio degradaciją, bet ir didinti jo gyvybingumą ir tuo pačiu atsparumą nepalankiems klimatiniams veiksniams.
Pastarąjį dešimtmetį vykstantys agrarinio kraštovaizdžio ir jo komponentų pokyčiai (humuso kiekio mažėjimas, dirvožemių erozijos intensyvėjimas, agrarinių dykrų formavimasis, gamtinių komponentų skaičiaus mažėjimas) duoda ypač reikšmingą suminį neigiamą efektą. CO2 sugėrimo potencialo mažėjimas tiesiogiai susijęs su ekologiniu požiūriu stabilių agrarinių naudmenų (pievų, ganyklų) plotų mažėjimu bei organinės anglies kiekio dirvožemyje mažėjimu. Anglies dirvožemyje mažėja dėl to, kad organinės kilmės azotą, fosforą ir kalį atnešančios medžiagos pakeistos mineralinėmis trąšomis, kurių naudojimas, remiantis statistine informacija, didėja.
Objektyviai įvertinus vyraujančias tendencijas šalies mastu matyti, kad užsiimame ne dirvožemio kaip gyvo organizmo gyvybingumo, atsparumo didinimu, kad dirvožemis būtų ilgaamžis ir derlingas, bet reanimuojame tiesiog substratu virstantį mažai gyvybingą sluoksnį, kuris kasmet reikalauja vis daugiau palaikančių agrocheminių ir agrotechninių priemonių taikymo. Tuo pačiu iš žemės ūkio sektoriaus generuojama vis daugiau CO2 emisijų.
Dar prieš gerą dešimtmetį intensyviai propaguotas ir remtas ekologinis ūkininkavimas šiandienos kontekste, lyginant jį su intensyvaus chemizuoto ūkio generuojamu derlingumu ir pajamingumu, daugumai atrodo nepatrauklus, yra nustumtas į paraštes. Tai greičiausiai dėl to, kad vis dar nėra supratimo, jog ekologinio ūkininkavimo pagrindas – tai ne tik trąšų nenaudojimas, bet ir gilesnis dirvožemio kaip gyvo organizmo ir jame vykstančių procesų pažinimas, gyvybinių procesų jame skatinimas ir palaikymas, tuo užtikrinant, kad jo savybės gerės, atsparumas nepalankiems veiksniam didės, jis ilgai išliks derlingas.
Tai, kad gerųjų ekologinio ūkininkavimo pavyzdžių nėra daug ir mažai pasakojama apie geras tokio ūkininkavimo patirtis, o chemizuotą ūkį propaguojantys ūkininkai nuvertina ekologinį ūkininkavimą, ir gal būti priežastys, kodėl ekologinių ūkių plotai nedidėja. Net ir strateginiame lygmenyje formuojamos žemės ūkio politikos gairės nėra ambicingos – aiškiau tariant, per ateinantį dešimtmetį nenumatančios apčiuopiamo pokyčio sprendžiant jau šiuo metu kritinius agrarinio kraštovaizdžio ekologijos klausimus.
Antai, 2021 m. patvirtintuose LR Bendrojo plano sprendiniuose buvo numatyta probleminiuose agrarinio kraštovaizdžio kompleksuose ekologinių naudmenų (pelkaičių, medžių eilių, krūmynų, medžių apsauginių juostų, natūralių pievų) plotą padidinti nuo 4 iki 11 %. Tačiau Žemės ūkio ministerijos parengtame Žemės ūkio, maisto, kaimo plėtros ir žuvininkystės plėtros programos pažangos priemonių rinkinyje teliko simbolinis dydis „iki 1%“ nuo visų žemės ūkio naudmenų ploto. Užsibrėžiant tik tokius tikslus, ilgalaikėje perspektyvoje elgiamasi neatsakingai, tiesiogine bei netiesiogine prasme skatinami agrarinio kraštovaizdžio dykumėjimo procesai