Žemės ūkis

Oficialiais duomenimis, 2020 m. žemės ūkis išmetė 4 451 tūkst. t. CO₂ ekv., tai sudarė 22 % visų Lietuvos ŠESD emisijų. Tai yra trečias daugiausiai ŠESD išmetantis sektorius Lietuvoje. Lyginant su 2005 m., užuot mažėjusios, žemės ūkio ŠESD emisijos padidėjo 9,3 %. Iki 2030 m. jos turi sumažėti bent 11 %.

Prie šio skaičiaus tikslinga pridėti ŠESD sugėrimus ir išmetimus, susidarančius dėl žemės ūkio paskirties žemės naudojimo. 2020 m. pievos sugėrė 0,75 tūkst. t., o ariami laukai išskyrė 0,93 tūkst. t. CO₂ ekv[2]. Pievų sugeriamos anglies kasmet mažėja.

Lietuvoje susiklostė gana unikali situacija, kai pagrindiniu ŠESD šaltiniu žemės ūkyje yra nebe gyvulininkystė, o augalininkystė. Tai susiję su gyvulininkystės ūkių traukimusi ir vis daugiau pievų pavertimu dirbamais laukais. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys žemės ūkio sektoriaus ŠESD kiekių augimą, yra didėjantis mineralinių trąšų sunaudojimas, augantis javų plotas bei intensyvėjantis organinių dirvožemių kultivavimas[3].

LT tikslai: Žemės ūkiui keliamas tikslas iki 2030 m. sumažinti ŠESD 11 % lyginant su 2005 m.[4]

Poveikis biologinei įvairovei

Agrarinėse ekosistemose nyksta biologinė įvairovė. Paukščių indeksas 2021 metais sumažėjo dar 5 % ir nukrito iki 46 %.

Aktualiausias indikatorius, rodantis agrarinių ekosistemų biologinės įvairovės tendencijas, yra kaimiško kraštovaizdžio paukščių populiacijų indeksas (detaliau žr. skyrelį „Įprastų rūšių indeksai“). 2021 m. šio indekso reikšmė nukrito iki 46 %, t.y. sumažėjo 5 % lyginant su 2020 m.

2019 m. vertinimu, žemės ūkio veiklos kėlė grėsmes 69 % EB svarbos buveinių tipų ir 59 % EB svarbos rūšių. Ūkininkavimo žalą patiria pievos ir joms artimos buveinės, pelkės, krūmynai, gėlieji vandenys. Poveikį patiria ir pajūrio smėlynai bei miškai[5]. Daugumos šių buveinių būklė blogėja.

Vienas svarbių veiksnių, lemiančių blogėjančią biologinės įvairovės būklę, yra dėl žemės ūkio politikos vykstantis ūkių intensyvėjimas, kai ūkiai chemizuojami, stengiamasi maksimaliai išnaudoti visą turimą žemės plotą: šalinami pavieniai medžiai, jų grupės ir krūmai, žemė dirbama arti vandens telkinių, ariamos pievos ir pan.

Taip pat stebimas pievų apleidimas, kai vertingos buveinės pamažu apauga ar yra paverčiamos mišku.

Pav. 22. Žemės ūkio labiausiai veikiamų buveinių būklė 2019 m.

Duomenų šaltinis: Saugomų teritorijų tarnyba[6]

Poveikis vandeniui

Lietuvoje net 64 % paviršinių vandens telkinių būklė nėra gera, o tam daugiausiai įtakos turi pasklidoji tarša iš žemės ūkio laukų.

Lietuvoje 64 % paviršinių vandens telkinių neatitinka geros būklės kriterijų (detaliau žr. skyrelį „Paviršinių vandens telkinių būklė“). Vandenis veikia pasklidoji tarša – daugiausiai nitratai, atitekantys iš dirbamų laukų. Ši tarša atskirai ar kartu su kitais taršos šaltiniais lemia būklės problemas 41 % šalies vandens telkinių.

Reikšmingą poveikį vandens telkinių būklei daro ir hidromorfologiniai upių vagų pakeitimai, pvz., ištiesinimas melioracijos tikslais. Tokių vandens telkinių gerai būklei pasiekti reikalingos renatūralizavimo priemonės[7].

Poveikis orui

Žemės ūkio veiklos išskiria virš 90 % viso į aplinkos orą išmetamo amoniako. 2020 m. šio teršalo išmetimai ženkliai išaugo.

Žemės ūkio veiklos yra pagrindinis amoniako (NH₃) išmetimų šaltinis. Išmetamo amoniako kiekis 2020 metais išaugo net iki 38,2 tūkst. t., o tai reiškia, kad lyginant su 2005 m., amoniako išmetimai ne sumažėjo, o padidėjo[8]. Žemės ūkio veiklos 2020 m. buvo atsakingos už 96 % viso į aplinkos orą išmesto šio teršalo. Iš žemės ūkio veiklų labiausiai prie amoniako išmetimų prisidėjo mineralinių azoto trąšų naudojimas (32 %), netinkamas mėšlo ir kitų organinių trąšų naudojimas (31 %) ir netinkamas mėšlo tvarkymas (29 %). Amoniako išmetimai išaugo visose šiose veiklose[9].

Amoniakas lemia dirvožemio bei paviršinio vandens rūgštėjimą ir eutrofikaciją. Rūgštėjimas neigiamai veikia ekosistemas, miškus, pasėlius ir kitą augmeniją. Dėl eutrofikacijos smarkiai blogėja vandens kokybė, degraduoja vandens ekosistemos. Amoniakas taip pat prisideda prie kietųjų dalelių susidarymo, jos teršia orą ir neigiamai veikia žmonių sveikatą[10].

Poveikis dirvožemiui

Lietuvos dirvožemis skursta, intensyvėja erozija.

Lietuvos ariamoje žemėje mažėja organinės anglies, auga azoto, fosforo, amoniako perviršis podirvyje. Kalvotose teritorijose intensyvėja vandens erozija, o paskutiniaisiais metais derlingasis dirvožemio sluoksnis prarandamas ir dėl vėjo erozijos.

Priemonių dirvožemio būklės gerinimui kol kas nepakanka. Dirvožemio būklės ir ją veikiančių veiksnių tendencijos, tarp jų ir augantis maisto poreikis pasaulyje bei intensyvėjantys ekstremalūs meteorolo-giniai reiškiniai, rodo, kad sunku tikėtis tausesnio dirvožemio naudojimo, jei nebus imtasi specialių priemonių ir reguliavimo[11].

Persiorientavimas į aplinkai draugišką žemės ūkį

Ekologinių ūkių dalis

Ekologinių ūkių dalis auga, tačiau per lėtai, o ambicijos išlieka per mažos.

Pav. 23. Žemės ūkio žemės dalis, kurioje ūkininkaujama ekologiškai

Duomenų šaltinis: Eurostat[12]

Vienas svarbiausių perėjimo į draugišką aplinkai ūkininkavimą rodiklių yra tai, kiek žemės ūkio žemės yra naudojama taikant ekologinio ūkininkavimo metodus. Agroekologija gali aprūpinti sveiku maistu ir kartu padėti išlaikyti ūkių našumą, didinti dirvožemio derlingumą ir biologinę įvairovę, mažinti maisto gamybos ekologinį pėdsaką[13].

Ekologinių ūkių plėtra buvo suintensyvėjusi 2015 m., tačiau toliau vyko lėtai. 2021 m. stebimas žymesnis beveik 1 % padidėjimas iki 8,9 % visų žemės ūkio naudmenų ploto.

ES tikslai: iki 2030 m. ekologinių ūkių dalis Europoje turi sudaryti 25 %[14].

LT tikslai: iki 2025 m. turi būti 12 %, o iki 2030 m. – 16,2 % ekologinio žemės ūkio naudmenų[15].

Mineralinių trąšų mažinimas

Mineralinių trąšų naudojimas auga.

Pav. 24. Mineralinių trąšų naudojimas

Šaltinis: Eurostat[16]

Neatsakingas mineralinių trąšų naudojimas turi didelę įtaką daugeliui aplinkosaugos sričių. Azoto trąšų naudojimas yra vienas pagrindinių pasklidosios paviršinių vandenų taršos šaltinių, sukuria apie trečdalį oro taršos amoniaku. Azoto trąšos taip pat yra šiltnamio dujų šaltinis bei prisideda prie dirvožemio skurdinimo. Aplinkai žalingas ir kitų mineralinių trąšų per didelis naudojimas.

Eurostat vertinimu, mineralinių trąšų naudojimas Lietuvoje auga. 2020 m. azoto trąšų sunaudota 185,8 tūkst. t., o fosforo – 23,8 tūkst. t. Lyginant su 2011 m. sunau-dojimas išaugo atitinkamai 26 % ir 49 %.

Tinkama mineralinių trąšų apskaita, kokybiški tręšimo planai, perėjimas prie tręšimo organinėmis trąšomis yra labai svarbūs žemės ūkio uždaviniai.

ES tikslai: iki 2030 m. bent 20 % sumažinti sunaudojamų mineralinių trąšų kiekius[17].

LT tikslai: numatoma mineralinių azoto trąšų sunaudojimą pasėlių žemės ūkio naudmenose sumažinti 15 %[18].

Pievų išsaugojimas

Nuo 2004 metų, kai buvo pradėtos mokėti ES žemės ūkio išmokos, pievų plotas Lietuvoje mažėja.

Pievų vertimas arimais turi didelį neigiamą poveikį tiek biologinei įvairovei, tiek sąlygoja papildomus šiltnamio dujų išmetimus. Suarus pievas pernelyg arti vandens telkinių, prarandamas natūralus barjeras nuo vandens taršos, o erozijai jautriose teritorijose – paskatinama erozija.

Svarbu išlaikyti ir atkurti pievas. Paradoksalu, bet 2017–2023 metų kaimo plėtros paramą Lietuva panaudojo priešinga kryptimi ir skatino pievų arimą. Svarbu užtikrinti, kad naujuoju laikotarpiu ši tendencija keistųsi, tačiau vilties tam mažai.

Pav. 25. Pievų ploto pokytis

Duomenų šaltinis: Aplinkos ministerija, ŠESD ataskaitų priedai[19]

Komentaras

Doc. dr. Ričardas Skorupskas, Vilniaus universitetas, Geomokslų institutas, Geografijos ir kraštotvarkos katedra

Nuvertinti, ir juo labiau ignoruoti agrarinių (žemės ūkio) teritorijų svarbą šalies ekologiniam stabilumui negalima vien dėl to, kad ariamos žemės, pievos ir ganyklos sudaro ne mažiau kaip 51 % šalies teritorijos, o skaičiuojant ir dirbamus laukus su pavieniais mažais miškeliais, pelkaitėmis, susidaro ir 71 % šalies teritorijos. Būtent dėl šios priežasties žemės ūkio veikla, sudėjus visas jo teritorijas, daro itin reikšmingą poveikį aplinkos būklei, net jei lokaliai jo įtaka ir nėra tokia intensyvi, kaip pramoninės gamybos.

Svarbu pastebėti, kad net ir menkiausias, regis, vietos lygmeniu nereikšmingas agroekosistemos pokytis (pvz., pablogėjusios dirvožemio fizinės ar cheminės savybės ar padidėjęs organinės medžiagos kiekis dirvožemyje) duoda reikšmingai didelį suminį efektą. Dėl tos priežasties klimato ir biologinės įvairovės krizių kontekste priimami žemės ūkio politikos sprendimai privalo turėti ne tik ekonominį, bet ir ekologinį pagrindimą bei leisti ne tik stabdyti agrarinio kraštovaizdžio degradaciją, bet ir didinti jo gyvybingumą ir tuo pačiu atsparumą nepalankiems klimatiniams veiksniams.

Pastarąjį dešimtmetį vykstantys agrarinio kraštovaizdžio ir jo komponentų pokyčiai (humuso kiekio mažėjimas, dirvožemių erozijos intensyvėjimas, agrarinių dykrų formavimasis, gamtinių komponentų skaičiaus mažėjimas) duoda ypač reikšmingą suminį neigiamą efektą. CO₂ sugėrimo potencialo mažėjimas tiesiogiai susijęs su ekologiniu požiūriu stabilių agrarinių naudmenų (pievų, ganyklų) plotų mažėjimu bei organinės anglies kiekio dirvožemyje mažėjimu. Anglies dirvožemyje mažėja dėl to, kad organinės kilmės azotą, fosforą ir kalį atnešančios medžiagos pakeistos mineralinėmis trąšomis, kurių naudojimas, remiantis statistine informacija, didėja.

Objektyviai įvertinus vyraujančias tendencijas šalies mastu matyti, kad užsiimame ne dirvožemio kaip gyvo organizmo gyvybingumo, atsparumo didinimu, kad dirvožemis būtų ilgaamžis ir derlingas, bet reanimuojame tiesiog substratu virstantį mažai gyvybingą sluoksnį, kuris kasmet reikalauja vis daugiau palaikančių agrocheminių ir agrotechninių priemonių taikymo. Tuo pačiu iš žemės ūkio sektoriaus generuojama vis daugiau CO₂ emisijų.

Dar prieš gerą dešimtmetį intensyviai propaguotas ir remtas ekologinis ūkininkavimas šiandienos kontekste, lyginant jį su intensyvaus chemizuoto ūkio generuojamu derlingumu ir pajamingumu, daugumai atrodo nepatrauklus, yra nustumtas į paraštes. Tai greičiausiai dėl to, kad vis dar nėra supratimo, jog ekologinio ūkininkavimo pagrindas – tai ne tik trąšų nenaudojimas, bet ir gilesnis dirvožemio kaip gyvo organizmo ir jame vykstančių procesų pažinimas, gyvybinių procesų jame skatinimas ir palaikymas, tuo užtikrinant, kad jo savybės gerės, atsparumas nepalankiems veiksniam didės, jis ilgai išliks derlingas.

Tai, kad gerųjų ekologinio ūkininkavimo pavyzdžių nėra daug ir mažai pasakojama apie geras tokio ūkininkavimo patirtis, o chemizuotą ūkį propaguojantys ūkininkai nuvertina ekologinį ūkininkavimą, ir gal būti priežastys, kodėl ekologinių ūkių plotai nedidėja. Net ir strateginiame lygmenyje formuojamos žemės ūkio politikos gairės nėra ambicingos – aiškiau tariant, per ateinantį dešimtmetį nenumatančios apčiuopiamo pokyčio sprendžiant jau šiuo metu kritinius agrarinio kraštovaizdžio ekologijos klausimus.

Antai, 2021 m. patvirtintuose LR Bendrojo plano sprendiniuose buvo numatyta probleminiuose agrarinio kraštovaizdžio kompleksuose ekologinių naudmenų (pelkaičių, medžių eilių, krūmynų, medžių apsauginių juostų, natūralių pievų) plotą padidinti nuo 4 iki 11 %. Tačiau Žemės ūkio ministerijos parengtame Žemės ūkio, maisto, kaimo plėtros ir žuvininkystės plėtros programos pažangos priemonių rinkinyje teliko simbolinis dydis „iki 1%“ nuo visų žemės ūkio naudmenų ploto. Užsibrėžiant tik tokius tikslus, ilgalaikėje perspektyvoje elgiamasi neatsakingai, tiesiogine bei netiesiogine prasme skatinami agrarinio kraštovaizdžio dykumėjimo procesai