Energijos gamyba
Poveikis aplinkai
Poveikis klimatui
Oficialios šiltnamio dujų emisijos energijos gamyboje sumažėjo 45 % lyginant su 2005 metais.
Pav. 31. Šiltnamio dujų emisijos energijos gamyboje
Duomenų šaltinis: Europos aplinkos agentūra[1]
Nuo 2005 m. iki 2020 m. energijos gamybos ŠESD išmetimai labiausiai (65 %) sumažėjo centralizuotos gamybos sektoriuje. Energijos gamybos emisijos instituciniame sektoriuje per tą patį laikotarpį sumažėjo 23 %, naftos perdirbimo sektoriuje – 32 %, o namų ūkiuose iš esmės nepasikeitė.
Nors elektros ir šilumos energijos gamyba pereina nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) – saulės, vėjo ir biomasės, 2020 m. energijos ir šilumos gamyba bei kuro perdirbimas vis dar sudarė beveik penktadalį ŠESD išmetimų Lietuvoje.
Centralizuotos šilumos energijos gamyboje ženkliai išaugo biomasės naudojimas. Tai leidžia atsisakyti iškastinio kuro, tačiau neatsakinga plėtra gali turėti neigiamą įtaką biologinei įvairovei.
Svarbu pabrėžti, kad didelė dalis energijos į Lietuvą importuojama, todėl prie Lietuvos statistikos reikėtų pridėti importuojamas emisijas.
LT tikslai:
Didžiosios energijos gamybos įmonės dalyvauja ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje, kuriai keliamas bendras tikslas iki 2030 m. sumažinti ŠESD išmetimus ne mažiau nei 50 % lyginant su 2005 m.
Mažajai energetikai keliamas tikslas iki 2030 m. sumažinti ŠESD išmetimus 26 % lyginant su 2005 m.[2]
Poveikis biologinei įvairovei
Augant AEI gamybai, gali plėstis jos poveikis biologinei įvairovei, todėl svarbu planuoti tvarią AEI plėtrą.
2019 m. vertinimu, energijos gamyba ir infrastruktūra kėlė grėsmes 7 % EB svarbos buveinių tipų. Didžiausią poveikį patyrė gėlo vandens, jūrų bei pakrančių ir viržynų buveinės[3]. Gėlo vandens buveinėms didelį neigiamą poveikį turi užtvankos. Jūrų ir pakrančių buveinėms grėsmes kelia naftotiekio infrastruktūra, elektros ir ryšių kabeliai. Viržynai gana dažnai randami po elektros linijomis, kurių aplinkos tvarkymas iš vienos pusės leidžia viržynams išlikti, bet dažnai yra ir ardantis[4].
Energijos gamybos ir infrastruktūros poveikis biologinei įvairovei, įsibėgėjant AEI plėtrai, gali didėti. Ypač didelės grėsmės biologinei įvairovei kyla vystant bioenergijos ir hidroenergijos gamybą. Atsakingai reikia planuoti ir vėjo jėgainių bei kitų AEI plėtrą[5].
Poveikis vandeniui
Veikiančios hidroelektrinės neigiamai veikia 42 vandens telkinius. Užtvankų išmontavimas beveik nevyksta, nors išmontavimo poreikis pripažįstamas.
Hidroelektrinės, kurios pagamina apie dešimtadalį Lietuvoje suvartojamos elektros energijos, sąlygoja upių vagų eroziją ir paveikia vandens organizmus ir ekosistemas. Upėms, kurių vagose yra įrengtos hidroelektrinės, yra būdingi staigūs vandens lygio svyravimai. Pakitęs vandens lygis nuplauna lengvesnes sedimentų frakcijas. Dėl to nyksta vandens augmenija ir dugno bestuburiai, miršta žuvies ikrai ir mailius. Be to, kai kurių hidroelektrinių turbinos gali sužaloti per jas plaukiančias žuvis.
Nustatyta, kad iš 1193 Lietuvos paviršinių vandens telkinių veikiančios hidroelektrinės neigiamai veikia 42 vandens telkinius[6].
Poveikis orui
Energijos gamyba yra vienas pagrindinių KD2,5, SO2 ir NMLOJ šaltinių. Šių teršalų išmetimai mažėja.
Elektros ir šilumos energijos gamyba pasižymi intensyviu teršalų išmetimu į orą, ypač šildymo sezono metu.
2020 m. 40 % išmesto kietųjų dalelių KD2,5 kieko buvo išmesta deginant kietąjį kurą namų ūkiuose[7]. KD2,5 yra vienas svarbiausių teršalų, paveikiantis žmogaus sveikatą, prisidedantis prie kvėpavimo takų, širdies ir kraujagyslių ligų bei ankstyvų mirčių.
2020 m. energetikos sektorius (išskyrus transportą ir pramonę) išmetė virš 90 tūkst. tonų SO2 ir tai sudarė apie 82 % visų nacionalinių išmetimų. Daugiausia įtakos tam turėjo naftos perdirbimo pramonė.
Naftos perdirbimas ir medienos deginimas namuose taip pat yra didžiausi nemetaninių lakiųjų organinių junginių (NMLOJ) išmetimo šaltiniai. Prie oro taršos Vilniaus mieste 2022 m. prisidės ir savivaldybės sprendimas pereiti prie taršaus mazuto deginimo šildymo sezono metu.
Persiorientavimas į aplinkai draugišką energijos gamybą
Tvari elektros gamyba
Elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių auga – Lietuvos planai pranoksta dabartines ES ambicijas, tačiau nėra pakankami siekiant riboti globalios temperatūros kilimą iki 1,5 °C.
Pav. 32. Elektros energijos gamyba Lietuvoje iš skirtingų šaltinių, palyginta su galutiniu bendruoju elektros energijos suvartojimu
Duomenų šaltinis: Oficialiosios statistikos portalas[8]
Po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo 2010 m. Lietuva iš elektros eksportuotojo tapo importuotoju ir savo pajėgumais tegalėjo užsitikrinti vos virš 30 % elektros energijos poreikio. Šis skaičius labai stipriai nepakito, išskyrus tai, kad taršų ir klimato kaitą sukeliantį iškastinį kurą pakeitė vėjo ir saulės elektrinės. Lietuvoje šiais metais buvo priimtas ambicingesnis įstatymas, siekiantis užtikrinti, kad 2030 m. 70 % suvartojamos elektros energijos bus pagaminama iš atsinaujinančių išteklių, o nuo 2045 m. elektra bus generuojama tik iš atsinaujinančių šaltinių[9].
Transportui, šildymui ir pramonei persiorientuojant į elektrinių priemonių naudojimą didėja bendroji galutinė elektros energijos paklausa. 2021 m. atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrame elektros energijos suvartojime siekė 21 %[10]. Nors saulės ir vėjo elektrinėse pagaminamos elektros energijos kiekis auga, 2021 m. jis sudarė tik apie 12 % visos suvartojamos elektros energijos.
Iki 2030 m. yra planuojama įrengti 1,4 GW jūrinių vėjo jėgainių, o 2022 m. vasarą LR Seimui priėmus „Proveržio paketą“[11] greitu metu Lietuvos teritorijoje bus įrengta keletas gigavatų naujų saulės ir vėjo elektrinių parkų. „Proveržio paketas“ taip pat pagerino teisės normas, susijusias su gaminančių vartotojų ir atsinaujinančių išteklių energijos bendrijų plėtra. Gaminančių (įskaitant nutolusius) vartotojų skaičius jau perkopė 39 tūkst., tačiau AIE bendrijų Lietuvoje dar nėra – jų kūrimuisi reikia papildomos techninės pagalbos ir finansinės paramos[12].
Tvari šilumos gamyba
Per pastaruosius metus iškastinio kuro kiekis šilumos energijos gamyboje žymiai sumažėjo.
Pav. 33. Šilumos energijos gamyba Lietuvoje iš atsinaujinančių energijos šaltinių
Duomenų šaltinis: Oficialiosios statistikos portalas[13]
Per pastaruosius penkiolika metų energijos suvartojime šildymui ir aušinimui vyko perėjimas nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančio. Lietuvos tikslas – iki 2030 m. atsinaujinančių energijos išteklių dalis centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje sieks 90 %[14]. 2021 m. atsinaujinančių energijos išteklių dalis šiame sektoriuje siekė virš 48 %[15]. Dujas naudojančios katilinės buvo keičiamos biokurą naudojančiomis katilinėmis, o finansinė parama paskatino namų ūkius įsirengti šilumos siurblius ir biokuro katilus. Nuo 2005 m. kietojo kuro deginimas Lietuvos namų ūkiuose sumažėjo 8,4 %[16]. Taip pat žymiai padidėjo šilumos energijos kiekis, pagaminamas termofikacinėse atliekų jėgainėse.
Deja, tebėra nemažai miestų, vis dar naudojančių dujas, o šių metų žiemą net labiau taršų iškastinį kurą – dyzeliną ar mazutą. Tarp daugiausiai iškastinio kuro naudojančių savivaldybių yra Nemėžis, Nemenčinė, Ukmergė ir Elektrėnai. Prie šių savivaldybių 2022 m. jungiasi ir Vilnius.
Kita nerimą kelianti tendencija – biokuro katilinės, kurios oro taršos, resursų naudojimo ir klimato kaitos atžvilgiu nėra visiškai švarios ar atsinaujinančios alternatyvos. Nors didžioji dalis biokuro rūšių išmeta iki 70 % mažiau ŠESD, lyginant su iškastiniu kuru[17], tačiau prognozuojamas biomasės paklausos augimas[18] gali paskatinti intensyvesnį miškų kirtimą. Vertinama, kad siekiant neviršyti 1,5 °C atšilimo ribos ir užtikrinti tvarią miškininkystę, 2050 m. biokuras turėtų neviršyti 7 % viso sunaudojamo kuro Europos Sąjungos energijos gamyboje[19].
Svarbu atkreipti dėmesį, kad didėjanti šilumos energijos gamyba termofikacinėse atliekų jėgainėse gali būti nesuderinama su žiedinės ekonomikos tikslais, pagal kuriuos atliekų turi mažėti, o susidariusios turi būti visų pirma pernaudojamus ar perdirbamos.
Komentaras
Domantas Tracevičius ir Živilė Mantrimaitė, studijos „Pasiūlymai darniai atsinaujinančių energijos išteklių plėtrai Lietuvoje“ autoriai
Siekiant kuo greičiau pereiti prie tvarios energijos gamybos, būtina ne tik didinti atsinaujinančių energijos išteklių kiekį, bet ir žymiai sumažinti energijos suvartojimą. Kasmetinis galutinės energijos suvartojimo mažėjimas šalyje yra pagrindinis rodiklis sprendžiant, ar šalis siekia nustatytų energetinio efektyvumo tikslų. ES tikslas – pasiekti, kad 2030 m. žemynas sutaupytų 32 % suvartojamos energijos, palyginti su 2007 m. Tai reiškia, kad kiekviena ES valstybė kasmet turi sumažinti energijos sąnaudas 0,8 %. Tačiau, norint laikytis Paryžiaus susitarimo, Europos sąjunga turi sutaupyti ne 32 %, o 45 % suvartojamos energijos.
Eurostat duomenimis, galutinės energijos suvartojimas Lietuvoje lyginant su 2017 m., t.y. per trejus metus, sumažėjo 3,3 % – apie 60 % mažiau nei ES vidurkis. Lietuva nepasiekė nustatyto 2020 m. tikslo – ne daugiau nei 4,3 milijonai tonų. Suvartojamos galutinės energijos per metus. Todėl gali nepavykti pasiekti nei tolimesnių nacionalinių tikslų, nei energijos efektyvumo rodiklių, nurodytų Paryžiaus susitarime. Viena iš priežasčių, kodėl Lietuva nepasiekia užsibrėžto energijos efektyvumo tikslo – taupymo priemonių (pavyzdžiui, daugiabučių namų renovacijos) įgyvendinimo vėlavimas.
Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad spartus atsinaujinančių išteklių diegimas, siekiant sumažinti ŠESD išmetimus, nepablogintų aplinkosauginės situacijos. Nors saulės elektrinės ir vėjo jėgainės yra ekonomiškai efektyviausias sprendimas pereinant prie klimatui neutralios ekonomikos, neapdairus teritorijų planavimas atsinaujinantiems energijos ištekliams gali neigiamai paveikti biologinę įvairovę ir kraštovaizdį.
2022 m. LR Seimo priimtas „Proveržio paketas“ sumažino teisinio reguliavimo apimtis vėjo jėgainėms. Šis paketas palengvino poveikio aplinkai ir kraštovaizdžiui vertinimo procedūras ir taip galimai padidino riziką paukščių rūšims bei visuomenės nepritarimui naujiems AEI projektams. Įvairios klimato ir aplinkosaugos organizacijos skatina ES valstybes rimtai pažvelgti į teritorijų planavimą AEI ištekliams – tam panaudoti mažiau reikšmingas teritorijas ir atlikti išankstinius strateginius poveikio aplinkai vertinimus. Be to, būtina skatinti decentralizuotą AEI projektų diegimą – per gaminančių vartotojų ir atsinaujinančių išteklių energijos bendrijų schemas.
Atsinaujinančios išteklių energijos bendrijos (AIEB), kartu su gaminančių vartotojų schema, yra vienas iš geriausių būdų gyventojams ir smulkiems bei vidutiniams verslams sumažinti savo išlaidas už elektrą ir tapti mažiau priklausomiems nuo elektros kainų svyravimo. Didesnio gaminančių vartotojų kiekio Lietuvoje galima tikėtis, kai į statybos techninius reglamentus bus perkelta atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nurodyta prievolė visiems naujiems namams turėti atsinaujinančios elektros šaltinį. Iki šiol Lietuvoje alternatyvūs energijos šaltiniai jau įdiegti 80 modernizuotų daugiabučių.
Lyginant su gaminančiais vartotojais, AIEB turi privalumų tuo, kad gali pasiekti didesnį investicijų efektyvumą, įrengti didesnius AEI įrenginius ir dalintis pagaminta elektros energija tarp savo narių. AIEB taip pat gali puikiai pasitarnauti kaip energetinio skurdo mažinimo priemonė – savivaldybėms organizuojant investicijas į saulės ar vėjo elektrines ir po to paskirstant energetiniame skurde esantiems gyventojams. Tačiau AIEB, teisiškai apibrėžtos jau 2019 metais, Lietuvoje vis dar neegzistuoja. Lietuva yra vieną iš kelių ES šalių, neturinčių tokio tipo veikimo formos.
AIEB vystymuisi trukdo neapibrėžtumas, kaip įkurti AIEB, ir komercinių parkų vystytojų interesai, kurie formuoja klaidingą viešąją nuomonę, kad AEI gamybos plėtra Lietuvoje yra stabdoma dėl laisvų galių rezervavimo AIEB ir gaminantiems vartotojams. Tačiau tiek komerciniams vystytojams, tiek gaminantiems vartotojams ir AIEB buvo paskirta po 2 GW galios naujų saulės elektrinių įrengimui. Pateikus aiškias steigimo ir veikimo formas, teikiant finansavimą, kuris 2023 metais sieks virš 120 mln., netrukus turėtų atsirasti daug AIEB. Tai dar labiau prisidės prie atsinaujinančios energetikos plėtros Lietuvoje.
Parengtos studijos ir pasiūlymai:
Šaltiniai
[1] European Environment Agency – EEA greenhouse gases – data viewer
[2] LR Seimo nutarimas dėl nacionalinės klimato kaitos valdymo darbotvarkės patvirtinimo
[3] European Environment Agency – Main pressures and threats
[4] Habitat assessments at Member State level
[5] Aplinkosaugos koalicija – Kaip sprendžiant vieną krizę negilinti kitų
[6] LR Vyriausybės nutarimas dėl vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos patvirtinimo
[8] Oficialiosios statistikos portalas – Rodiklis „Energijos rūšių balansai“
[9] Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas
[12] Energijos skirstymo operatorius – Gaminančių vartotojų prijungimo statistika
[14] LR Seimo nutarimas dėl nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos patvirtinimo
[18] Euractiv – The Green Brief: Europe’s big biomass dilemma
[19] European Environmental Bureau – Nature positive renewables