Žiedinė ekonomika

Atnaujinta: 2022 gruodis

Perėjimas prie žiedinės ekonomikos yra vienas iš kertinių žaliosios pertvarkos komponentų.

Žiedinė ekonomika skatina keisti požiūrį į visą produkto gyvavimo ciklą: gaminti patvarius ir ilgaamžius daiktus, kurie, esant poreikiui, būtų lengvai atnaujinami bei taisomi, naudojami pakartotinai, o jeigu reikia – nesunkiai perdirbami. Ji taip pat skatina atsisakyti perteklinio vartojimo, tvariai ir atsakingai naudoti žemės išteklius, rinktis atsinaujinančius energijos šaltinius ir mažinti taršą.

Iš žiedinės ekonomikos principų labiausiai žinomas atliekų perdirbimas, tačiau skirtingi atliekų panaudojimo būdai yra nelygiaverčiai. Pirmiausia turėtų būti siekiama, kad atliekų nesusidarytų arba susidarytų kuo mažiau, o susidariusios būtų panaudojamos kitiems gaminiams pagaminti. Ir tik tada, kai neįmanoma jų medžiagos dar kartą panaudoti, gali būti deginamos. Priešingai nei dabartinė trumpalaikių daiktų ekonomika, žiedinė ekonomika kelia reikalavimus gaminių kokybei ir ilgaamžiškumui, jų taisymui.

Šioje apžvalgoje Lietuvos perėjimą prie žiedinės ekonomikos vertiname pasitelkdami tris rodiklius: išteklių naudojimą, susidarančias atliekas bei jų tvarkymą ir medžiagų žiediškumą (pakartotinį panaudojimą gamybos cikle). Šie rodikliai apima pradinius ir galutinius žiedinės ekonomikos etapus (Pav. 16). Kitiems etapams stebėti kol kas nėra prieinamų patikimų rodiklių, tačiau būtina juos kuo greičiau apibrėžti, rinkti duomenis ir jais remiantis priimti reikalingus sprendimus.

Pav. 16. Žiedinės ekonomikos ciklas

Šaltinis: Europos Parlamentas[1]

Išteklių naudojimas

Nuo 2009 metų išteklių naudojimas vienam gyventojui auga ir yra ženkliai didesnis nei Europos Sąjungos vidurkis.

Pav. 17. Išteklių naudojimas vienam gyventojui per metus

Duomenų šaltinis: Eurostat[2]

Gamtos ištekliai (iškastinis kuras, metalų rūdos, ne metalų mineralai, biomasė) dažnai yra itin lėtai atsistatantys, o kai kurie iš jų neatsinaujina iš viso. Todėl netausus jų naudojimas kelia grėsmę, kad ateityje jų paprasčiausiai pritrūks. Ir pats išteklių išgavimas dažnai daro didelę žalą aplinkai – tiek gamtai, tiek šalia išgavimo vietų gyvenančioms bendruomenėms.

Tai paaiškina, kodėl ekonomikos atsiejimas nuo išteklių eikvojimo yra vienas iš pagrindinių žaliosios pertvarkos tikslų. Rodiklis, rodantis išteklių naudojimo mastą šalies ekonomikoje, leidžia vertinti šio tikslo sėkmę. Rodiklis apskaičiuojamas iš šalyje išgautų ir importuotų išteklių atėmus eksportuotus išteklius.

Vidutinis išteklių naudojimas vienam gyventojui Lietuvoje nuosekliai augo visu 2000–2021 m. laikotarpiu. Išsiskyrė tik 2009 m., kai dėl pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės išteklių naudojimas buvo nukritęs į 2003 m. lygį, bet vėliau vėl atsistatė. 2021 m. jis buvo 72 % didesnis nei 2005-aisiais. Nuo 2013 m. Lietuva lenkia Europos Sąjungos išteklių vartojimo vidurkį ir šis skirtumas auga.

Mažą išteklių naudojimo efektyvumą parodo ir vadinamasis išteklių produktyvumo rodiklis. Šis rodiklis gaunamas šalies metinį bendrąjį vidaus produktą (BVP) padalinus iš sunaudotų išteklių kiekio. 2020 m. patikslintais duomenimis Lietuvos išteklių produktyvumas siekė tik 0,77 eurus kilogramui, kai Europos Sąjun-gos šalių vidurkis buvo 2,06 euro kilogramui[3].

LT tikslai: Lietuva nėra nusimačiusi tikslų išteklių naudojimui, tačiau siekia padidinti jų produktyvumą – nuo 0,82 eurų kilogramui 2019 m. iki 1,1 eurų kilogramui 2025 m. ir 1,5 eurų kilogramui 2030 m.[4]

Žaliavų naudojimo žiediškumo indeksas

Nėra naujų duomenų.

Tik mažiau nei 5 % Lietuvos ekonomikoje naudojamų žaliavų yra gauta po perdirbimo.

Pav. 18. Antrinių žaliavų panaudojimo (žiediškumo) indeksas

Duomenų šaltinis: Eurostat[5]

Gaminti prekes galime ne tik iš naujų medžiagų, bet ir tų, kurios buvo perdirbtos. Kuo didesnė medžiagų, naudojamų gamyboje, dalis bus perdirbtos, tuo mažesnį spaudimą aplinkai kels mūsų gamyba ir vartojimas. Atgal į gamybą sugrąžintų žaliavų kiekį įvertina antrinių žaliavų panaudojimo (žiediškumo) indeksas.

Lietuvos ekonomikoje tik 4,4 % sunaudojamų žaliavų yra atgauta po perdirbimo, šis skaičius nelabai pasikeitė per paskutinius 10 metų. Lietuvos rodiklis yra beveik trigubai mažesnis nei Europos Sąjungos vidurkis. Mes labai ryškiai atsiliekame nuo tokių šalių kaip Prancūzija, Nyderlandai, Belgija ar Italija, kur žiedinis medžiagų naudojimas viršija 20 %, ir tradiciškai lenkiame tik tokias šalis kaip Bulgarija, Rumunija, Latvija ar Kipras.

Žiediškumo indeksas Lietuvoje rodo nuviliančią tendenciją. Mažą medžiagų žiediškumą didele dalimi lemia Lietuvos ekonomikos struktūra ir naudojamų žaliavų pasiskirstymas[6]. Mes ir toliau naudojame daug žaliavų, kurios negali būti perdirbtos po panaudojimo, pavyzdžiui, automobilių varikliuose sudegintas iškastinis kuras, šildymo katiluose sudeginta biomasė ar į Baltijos jūrą nutekėjusios mineralinės trąšos.

Taip pat tenka pripažinti, kad perdirbimas, net ir ten, kur jis galimas, nėra pakankamai prioritetizuojamas. Vietoje jo dažnai pasirenkamas atliekų deginimas ar kiti, „paprastesni“, atliekų tvarkymo būdai, kurie yra mažiau draugiški aplinkai.

LT tikslai: 2025 metais žiediškumo indeksas pasieks ir toliau bus ne mažesnis nei ES vidurkis[7].

Atliekos ir jų tvarkymas

Iki tol augęs surinktų atliekų kiekis 2020 m. sumažėjo 10 %. Šalinimas sąvartynuose išlieka populiariausiu tvarkymo būdu, o perdirbimas ir toliau neauga.

Pav. 19. Atliekų susidarymas ir tvarkymas Lietuvoje 2016–2020 metais

Duomenų šaltinis: Oficialiosios statistikos portalas[8]

Pagal žiedinės ekonomikos principus ir atliekų tvarkymo prioritetus, pirmiausia turi būti siekiama, kad atliekų nesusidarytų, gaminiai būtų taisomi ir pakartotinai naudojami. Jei susidaro atliekos, jos turi būti panaudojamos ir perdirbamos taip, kad iš jų būtų galima gaminti naujus gaminius. Ir tik tada, kai neįmanoma jų medžiagos dar kartą panaudoti, jos gali būti deginamos energijai gauti. Deginimas ir šalinimas sąvartyne yra atliekų tvarkymo būdai, kurių reikia vengti.

2020 m. Lietuvoje surinkta 4,85 mln. tonų atliekų – net 10 % mažiau nei 2019 m., nors iki tol surinktų atliekų kiekiai nuosekliai augo. Daugiausia sumažėjo statybinių ir griovimo bei įvairių mineralinių atliekų kiekis, greičiausiai dėl su COVID-19 pandemija susijusių priežasčių. Šios atliekos beveik visos šalinamos sąvartynuose, todėl stebėtas ir gana staigus atliekų šalinimo sąvartynuose kritimas.

Nepaisant sumažėjimo, šalinimas sąvartynuose ir toliau išlieka populiariausiu atliekų tvarkymo būdu. Deja, perdirbamų atliekų dalis ir toliau neauga.

Nors tik mažiau nei ketvirtadalį visų atliekų sudaro komunalinės, tačiau būtent joms yra skiriamas didžiausias dėmesys tiek Nacionaliniame pažangos plane, tiek 18-tos Vyriausybės programoje. O itin svarbiam atliekų perdirbimui skatinti net nėra numatytų rodiklių.

LT tikslai: bendras atliekų kiekis BVP vienetui turi sumažėti nuo 105 tonų / mln. eurų 2018 m. iki 100 tonų / mln. eurų 2025 m. ir iki 90 tonų / mln. eurų 2030 m.[9]

Komunalinės atliekos ir jų tvarkymas

Lietuvoje toliau auga susidarančių komunalinių atliekų kiekiai. Reikšmingai sumažintas šalinimas sąvartynuose, tačiau vis sparčiau auga deginimas, o perdirbimo mažėja.

Pav. 20. Komunalinių atliekų kiekis vienam gyventojui per metus ir jų tvarkymas

Duomenų šaltinis: Eurostat[10]

Komunalinės atliekos – tai buityje susidarančios ar panašios į buitines atliekos. Šios atliekos Lietuvoje sudaro šiek tiek mažiau nei ketvirtadalį visų atliekų[11]. Šių atliekų susidarymą ir tvarkymą tiesiogiai įtakoja gyventojai, todėl šį rodiklį svarbu stebėti ir viešinti.

2020 m. vienam Lietuvos gyventojui susidariusių komunalinių atliekų kiekis toliau augo ir pasiekė 483 kg. ES vidurkis taip pat augo iki 517 kg vienam gyventojui. Augantys atliekų kiekiai dar kartą patvirtina, kad vartojimas šalyje ir toliau didėja ir einame ne Žaliojo kurso numatyta kryptimi.

2020 m. sąvartynuose šalinamų atliekų dalis sumažėjo iki 16 % ir dar labiau priartėjo prie 2030 m. tikslo į sąvartynus išvežti ne daugiau nei 5 % atliekų. Atliekų vežimą į sąvartynus keičia atliekų paruošimas pakartotinai naudoti ir perdirbti, o taip pat jų deginimas, kurie 2020 m. atitinkamai sudarė apie 45 % ir 26 % tvarkomų komunalinių atliekų.

Ženkliai nuo 15 % iki 26 % išaugusi deginamų atliekų dalis neramina. Šis tvarkymo būdas yra antras žalingiausias aplinkai (po šalinimo sąvartynuose) dėl deginimo metu sunaikinamų potencialių išteklių, išskiriamų šiltnamio dujų ir taršos. Atliekų deginimo metu taip pat iškyla rizika išmesti dioksinus ir furanus, kurie yra itin kenksmingi žmogaus sveikatai net ir mažomis dozėmis[12]. Lietuvoje atliekų deginimą skatina sukurti pertekliniai deginimo pajėgumai[13] bei vengimas tinkamai apmokestinti tokį atliekų tvarkymo būdą.

LT tikslai:

  • 2020–2030 m. komunalinių atliekų kiekis vienam gyventojui turi neviršyti ES vidurkio.

  • Sąvartynuose šalinamų komunalinių atliekų dalis turi sumažėti iki 15 % 2025 m. ir iki 5 % 2030 m.

  • Paruoštų pakartotinai naudoti ir perdirbtų komunalinių atliekų dalis turi išaugti iki 55 % 2025 m. ir iki 60 % 2030 m.[14]

Komentaras

Domantas Tracevičius, žiedinės ekonomikos ekspertas

Lietuvoje, deja, nematome jokios reikšmingos atliekų prevencijos strategijos ir veiksmų. Esami rodikliai yra ne tik nepakankami, bet rodo, kad atliekų kiekis ir toliau gali augti.

Kaip pavyzdį, kad Lietuvoje nesiimama atliekų susidarymo prevencijos, galime matyti deklaruojamą siekį, kad gyventojai išmestų ne daugiau atliekų nei ES vidurkis. Šiuo metu Lietuvoje vienas gyventojas išmeta apie 483 kg komunalinių atliekų per metus ir tai sudaro apie 93 % ES vidurkio. Preliminarūs 2021 metų duomenys rodo, kad išmetamų komunalinių atliekų kiekis tiek Lietuvoje, tiek ES toliau didėja. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad jeigu ES vidurkis toliau augs, Lietuvai nereikės imtis jokių priemonių, nes ir nieko nedarant nebus pasiektas ES vidurkis. Tai yra absurdiškas rodiklio naudojimas, nes neįpareigoja siekti pagerėjimo.

Panaši situacija yra su bendru atliekų kiekiu. Dabartinis rodiklis yra susietas su BVP vienetu, o tai reiškia, kad augant ekonomikai galima daugiau išmesti. Pats rodiklio pasirinkimas užprogramuoja jo pažeidžiamumą infliacijai. Pavyzdžiui, ES centriniai bankai yra užsibrėžę siekti ilgalaikio maždaug 2 % infliacijos lygio. Todėl naudojant BVP vienetą bendram atliekų kiekiui net esant 2 % infliacijai 2025 metais būtų galima padidinti atliekų kiekį 9 % ir šį padidinimą išlaikyti iki 2030 metų. Lietuvoje siaučianti infliacija, kurios vidutinis metinis lygis jau nuo 2022 metų liepos peržengė 20 %, padaro šį rodiklį visiškai nereikšmingą. Norint realaus pokyčio, reikėtų apsibrėžti leistinus žaliavų ir atliekų kiekius ir kiek jų turėtų būti sunaudojama ar susidaryti ateityje. Dalis ES šalių tą jau yra padariusios, pavyzdžiui, Nyderlandai, kurių tikslai atliekų mažinime yra šie:

  • maksimalus bendras atliekų kiekis 61 mln. tonų 2023 ir 63 mln. tonų 2029;

  • 50 % sumažinti žaliavų (mineralų, iškastinio kuro ir metalo) naudojimą iki 2030 metų;

  • 50 % sumažinti maisto atliekų kiekį 2030 metais (lyginant su 2015 metais);

  • 20 % sumažinti plastiko naudojimą 2024 metais (lyginant su 2017 metais)[15].

Flandrijos regionas Belgijoje apibrėžia maksimalų komunalinių atliekų kiekį žmogui, kuris 2022 metais neturėtų viršyti 522 kg, o pramoninių atliekų kiekis privalo sumažėti 15 % (lyginant su 2013 metais)[16]. Be to, yra užsibrėžtas tikslas pakartotinai naudoti bent 5 kg daiktų gyventojui.

Lietuva taip pat turėtų apsibrėžti maksimalius atliekų kiekius, pavyzdžiui, pasiekti, kad 2030 m. Lietuvoje susidarytų ne daugiau kaip 5 mln. tonų bendrų atliekų ir 400 kg komunalinių atliekų vienam gyventojui per metus. Tokius rodiklius galima pasiekti aktyviai dirbant su atliekų sudarytojais ir gamintojais. Imantis reguliacinių priemonių tam tikrose sektoriuose galima užtikrinti veiksmus, skatinančius pokytį. Pavyzdžiui, nuo 2025 m. ES bus taikomas reikalavimas[17] gėrimų gamintojams naudoti 25 % perdirbto PET arba Didžiojoje Britanijoje nuo šių metų plastiko pakuotei taikomas papildomas 200 svarų mokestis tonai, jeigu pakuotėje nėra bent 30 % perdirbto plastiko[18]. Siekiant užtikrinti, kad gamintojai keistų daiktų gaminimo būdus ir gamintų tvarius produktus, būtina nustatyti reikalavimus daiktams, kurie patenka į rinką. To galima pasiekti numatant ekomoduliacinius kriterijus, kurie leistų taikyti mažesnį taršos mokestį, jei daiktus galima realiai perdirbti Lietuvoje ar kaimyninėse valstybėse, ir visiškai atleidžiant nuo taršos mokesčio, jeigu pasiekiamas tam tikras pakartotinio naudojimo rodiklis. Tuomet pasikeistų padėtis, kuri yra susidariusi dabar, kad gamintojai gamina daiktus, kurie nėra tinkami perdirbti. Dėl aukštų sąvartyno mokesčių (ir netaikant jokių atliekų deginimo mokesčių) jie nukeliauja į kogeneracines jėgaines ir prisideda prie klimato kaitos.

Šaltiniai

[1] Europos Parlamentas – Žiedinė ekonomika: kai atliekos tampa žaliavomis arba „panaudok pakartotinai“

[2] Eurostat – Domestic material consumption per capita

[3] Eurostat – Resource productivity

[4] LR Vyriausybė – 2021–2030 m. nacionalinis pažangos planas

[5] Eurostat – Circular material use rate, 2021

[6] Žiedinė ekonomika – Lietuvos medžiagų suvartojimas

[7] LR Vyriausybė – 2021–2030 m. nacionalinis pažangos planas

[8] Oficialiosios statistikos portalas – Rodiklis „Atliekų susidarymas ir tvarkymas“

[9] Valstybinis atliekų prevencijos ir tvarkymo 2021–2027 metų planas

[10] Eurostat – Municipal waste by waste management operations

[11] LR Vyriausybės nutarimas dėl valstybinio atliekų prevencijos ir tvarkymo 2021–2027 metų plano patvirtinimo

[12] LR sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl pavojingų cheminių medžiagų poveikio žmogaus sveikatai įvertinimo tarp skirtingą ekspoziciją patyrusių žmonių Lietuvoje programos patvirtinimo

[13] Europos Komisija – Aplinkos nuostatų įgyvendinimo Lietuvoje peržiūros suvestinė, 2019

[14] LR Vyriausybė – 2021–2030 m. nacionalinis pažangos planas

[15] European Environment Agency – Overview of national waste prevention programmes in Europe. The Netherlands 2021

[16] European Environmental Bureau – Europe’s new waste prevention and reuse laws

[17] European Union – Single-use plastics – fighting the impact on the environment

[18] HM Revenue & Customs – Introduction of plastic packaging tax from April 2022