Miškininkystė
Atnaujinta: 2022 gruodis
Poveikis aplinkai
Poveikis klimatui
Anglies sugėrimas Lietuvos miškų ekosistemose nuo 2010 metų mažėja.
Miškai yra pagrindinės CO2 sugeriančios ekosistemos Lietuvoje. Sugerdami CO2 jie švelnina klimato kaitą. Daugiau žr. skyriuje „Gamtos indėlis sugeriant ŠESD“.
CO2 sugėrimas Lietuvos miškų ekosistemose nuo 2011 m. mažėja. Mažėja ir CO2 užrakinimas medienos gaminiuose.
Miškai matomi kaip įrankis žmonijos išmetamų CO2 balansavimui. Norima didinti miškų plotus, diskutuojama, kokie miškai geriausiai sugeria CO2, kiek tvaru užrakinti CO2 medienos gaminiuose. Tačiau vienpusiški klimatui palankūs miškų valdymo sprendimai gali bloginti biologinės įvairovės būklę.
Siekiant didinti CO2 sugėrimą miškuose būtina paisyti ekosistemų tvarumo. Didinant miškų plotus svarbu neprarasti kitų vertingų ekosistemų, ypač pievų ir pelkių. Šiuo metu biomasė yra pagrindinis atsinaujinantis energijos šaltinis Lietuvoje[2], tačiau trūksta stebėsenos ir tyrimų, kurie užtikrintų, kad augant medienos poreikiui nenukentės miškų ekosistemos. Miško biomasės naudojimas energijai kelia daug tvarumo klausimų visoje Europoje[3][4].
Nerimsta klausimas, kokie miškai – jauni ar brandūs – labiau prisideda sprendžiant klimato kaitos krizę. Daugėja mokslinių tyrimų, kurie pagrindžia, jog visų pirma reikia saugoti ir atkurti ekosistemas, didinti sengirių plotus[5]. Neramina, kad šie tyrimai miškų valdytojų vis dar yra neigiami ir biologinės įvairovės apsauga priešpastatoma klimato kaitos sprendimams.
Poveikis biologinei įvairovei
Miškininkystės veikiamų natūralių buveinių būklė blogėja. Miškams būdingų paukščių indeksas vis dar nėra skaičiuojamas.
Daugiau nei pusė Lietuvos biologinės įvairovės yra susijusi su miškų ekosistemomis, todėl miškų buveinių būklės blogėjimas yra grėsminga žinia Lietuvos gamtai. Netinkamai parinkta ūkinė veikla miškuose ypač neigiamai veikia ne tik miškų buveines, bet ir viržynus bei kadagynus. Miškininkystė taip pat stipriai veikia ir pelkių, gėlųjų vandenų bei kopų buveines.
2019 m. vertinimu, miškininkystė kėlė grėsmes 74 % EB svarbos buveinių tipų ir 64 % EB svarbos rūšių. Didžiausią poveikį miškininkystė daro miškų, viržynų ir krūmynų buveinėms. Ženklų poveikį turi pelkėms, gėliesiems vandenims, pajūrio smėlynams, pievoms[6].
2019 metų vertinimo duomenimis iš 13 EB svarbos miškų buveinių tipų, tik vieno būklė buvo palanki, 6 – nepalanki ir 6 – bloga. Pagrindinės miškininkystės sąlygojamos priežastys yra plyni kirtimai, brandžių miškų ir medžių kirtimas, miškų vertimas į sodintus pusiau plantacinius miškus, paliktos negyvos medienos stoka, sausinimas ir hidrologinio režimo pokyčiai, nebeganymas ir gaisrų stoka[7].
Bendras miškų plotas Lietuvoje palengva auga. Vis dėlto, daug rūšių yra priklausomos nuo brandaus, gamtiškai turtingo miško. Tokių miškų yra mažai, nes tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose iki šiol nebuvo intereso saugoti gamtine prasme vertingus miškus, jie buvo traktuojami tik kaip medienos šaltinis. Tai lemia, jog nesilaikoma gamtai palankaus ūkininkavimo principų.
Biologinės įvairovės būklei miškuose stebėti ir greitai reaguoti į neigiamus pokyčius būtų naudingas įprastų paukščių miškuose indeksas. Toks indeksas nėra skaičiuojamas, tačiau 2021 metais parengta studija leidžia tikėtis, kad greitu metu jis bus pradėtas skaičiuoti[8].
Pav. 27. Miškų buveinių būklė 2019 m.
Reikšmė stulpelių viduje nurodo buveinių tipų skaičių
Duomenų šaltinis: Saugomų teritorijų tarnyba[9]
Persiorientavimas į aplinkai draugišką miškininkystę
Neūkinių miškų dalis
Tik dešimtadalis miškų yra skirti ekosistemų apsaugai ir ši dalis mažėja. Mažėja ir rekreacinių miškų dalis.
Pav. 28. Miškų grupės ir jų pasiskirstymas
Duomenų šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba[10]
Sprendžiant ekologines krizes svarbu, kokioje dalyje miškų yra užtikrinta ekosistemų apsauga. Lietuvoje miškai skirstomi į keturias grupes, kurios apibrėžia jų paskirtį. Tik I (rezervatiniai) bei II (A – ekosistemų, B – rekreaciniai) grupės pagal joms keliamus tikslus yra neūkiniai miškai[11]. III grupė išskirta kaip apsauginiai miškai, tačiau jie laikomi ūkiniais, o jų pagrindinis tikslas yra formuoti produktyvius medynus, t. y. jie skirti medienos ruošai.
Ekosistemų apsaugos miškai (IIA grupė) yra vieni svarbiausių biologinės įvairovės išsaugojimui, tačiau ir juose gamtinės vertybės nėra saugios[12]. Pagal dabartinį reglamentavimą tik I grupės (rezervatiniai) miškai yra pilnai apsaugoti nuo destruktyvios ūkinės veiklos.
Nors bendras miško žemės plotas auga, tačiau IIA ekosistemų apsaugos, IIB rekreacinių ir III apsauginių grupių miškų mažėja. Nežymiai didėja rezervatinių miškų plotas. Didelę įtaką tokioms tendencijoms turėjo 2015 m. miškų įstatymo pataisos, kuomet buvo patikslintos miškų grupių apibrėžtys. 2015 m. neūkiniai – I ir II grupių miškai tesudarė 13,4 % visų miškų ploto, o 2022 m. pradžioje dar mažiau – tik 12,6 %.
Saugomų teritorijų valdymas
Net du trečdaliai saugomų teritorijų miškų yra ūkiniai, gamtinės vertybės saugomose teritorijose nėra saugios.
2019 m. 27 % miškų ploto buvo saugomose teritorijose, tačiau net 62 % jų yra ūkiniai, t.y. priskirti III arba IV grupėms[13]. Šis santykis didėja, nes saugomų teritorijų tinklas plečiamas, o II grupės miškų mažėja. Šiuose ūkinės paskirties miškuose nėra esminių apribojimų ūkinei veiklai, todėl nėra užtikrinama veiksminga gamtinių vertybių apsauga ir gausinimas.
Stebimos situacijos, kai saugomų teritorijų miškuose sunaikinamos inventorizuotos vertingos buveinės, o jų sunaikinimas pagal dabartinius teisės aktus yra teisėtas. Net ir draustiniuose esančiuose ekosistemų apsaugai skirtuose miškuose, kurie yra vieni svarbiausių išsaugant biologinę įvairovę, stebimi buveinių praradimai dėl kirtimų[14]. Europos Komisijos pradėtos pažeidimų procedūros prieš Lietuvą dėl nenustatytų apsaugos tikslų ir nepakankamo „Natura 2000“ tinklo turi savo poveikį – šiuo metu saugomų teritorijų tinklas plečiamas, taip pat apibrėžiami tikslai, kurie turėtų užtikrinti geresnę vertybių apsaugą.
Gamtai draugiški kirtimai
Vyrauja gamtai nepalankūs plyni ir atvejiniai kirtimai.
Pav. 29. Kirtimų rūšys pagal plotą leidimuose
Duomenų šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba[15] (duomenys imti 2022-10-29., todėl 2022 m. nepilni)
Miškininkystės draugiškumą aplinkai galima vertinti ir pagal vyraujančias kirtimų rūšis[16]. Plyni ir atvejiniai kirtimai turi itin neigiamą įtaką ekosistemoms.
2021 m. plynais pagrindiniais ir plynais sanitariniais leista iškirsti 21 tūkst. ha. Leidimai plyniems ir atvejiniams kirtimams sudarė 90 % viso kirsti leisto ploto. 2022 m. tendencijos panašios, tačiau galima stebėti ryškiai išaugusią plynų sanitarinių kirtimų dalį, kurią sąlygoja eglynų kirtimai dėl suintensyvėjusių kenkėjų. Sanitarinių kirtimų taikymas kelia daug diskusijų tarp miškininkų ir gamtininkų, nes produktyvių (medieną auginančių) medynų išsaugojimui skirti kirtimai neigiamai veikia rūšių įvairovę.
ES biologinės įvairovės strategijoje nurodoma, kad miškų ūkyje reikėtų taikyti ir vystyti biologinei įvairovei palankią praktiką, pavyzdžiui, gamtiškąją miškininkystę[17]. Gamtiškosios miškininkystės principai dar tik formuojami[18] ir palaipsniui turėtų keisti itin agresyvias kirtimų rūšis bent jau saugomose teritorijose.
Miškų ploto didėjimas
Miškų žemės plotas auga, tačiau labai lėtai.
Pav. 30. Miškų žemės ir medynų plotas
Duomenų šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba[19]
Lietuvoje miškų žemės plotas kasmet auga ir 2022 metais siekė 2 205 tūkst. ha., t.y. 33,8 % Lietuvos ploto. Ne visa miško paskirties žemė yra padengta medynais dėl plynų kirtimų ir kitų priežasčių. 2022 metais medynų plotas sudaro 2 065 tūkst. ha., t.y. 31,6 % Lietuvos ploto. Medynais nepadengtos miškų žemės dalis palaipsniui auga: 2013 m. ji sudarė 5,5 %, o 2022 m. – 6,4 %.
Keliami gana ambicingi tikslai dėl miškų ploto didinimo. Atlikta studija rodo, kad Lietuvoje yra 157 496 ha žemės plotų, kuriuose yra galima miško žemės plėtra, t.y. jos neriboja dabartinis žemės naudojimas ir Lietuvos teisinė bazė. Tai sudaro per 2,4 % Lietuvos teritorijos ploto[20]. Ambicingesniems tikslams pasiekti reikės didesnės politinės valios ir pokyčių teisinėje sistemoje. Bet net ir ten, kur plėtra yra galima, ji vyksta labai lėtai dėl mažo suinteresuotumo žemės ūkio paskirties plotus atiduoti miškams. Dalis žemės ūkio paskirties plotų jau yra savaime apaugę mišku ir svarbu, kad jie būtų ne iškertami, bet oficialiai įforminami miškais.
Nerimą kelia, kad miškų plėtra daugiausia vyksta pievas apželdinant ar joms savaime apaugant mišku – taip gali būti prarandamos vertingos ekosistemos. Ženkliai didesnė ekologinė nauda būtų, jei miškų plotai didėtų teritorijose, kuriose dominuoja arimai ir intensyvi javininkystė.
Komentaras
Doc. dr. Ričardas Skorupskas, Vilniaus universitetas, Geomokslų institutas, Geografijos ir kraštotvarkos katedra
Miškai Lietuvoje yra prigimtinė, pagrindinė ir efektyviausiai CO2 absorbuojanti ekosistema. Nuo miškų struktūros (medynų įvairiaamžiškumo, įvairiarūšiškumo) priklauso jų gyvybingumas, atsparumas biotiniams ir abiotiniamas veiksniams, taip pat CO2 absorbcinis potencialas. Labiausiai šį potencialą riboja ūkinės veiklos miškuose pobūdis ir intensyvumas, jeigu dominuojantis tikslas yra medienos paėmimas. Lietuvos miškų būklę ir, svarbiausia, jos kaitos tendencijas parodo šioje ataskaitoje pateikti rodikliai.
CO2 absorbciją miškuose rodančios reikšmės nuo 2011 metų mažėja, vadinasi, mažėja bendras medynų absorbcinis potencialas. Įdomiausia tai, kad pastaroji tendencija regima šalia oficialių didėjantį miškų plotą ir didėjantį bendrą medynuose sukauptą medienos kiekį rodančių rodiklių.
Jeigu didėjančio, nors ir nežymiai, miškų ploto sąsajas su tolygiai mažėjančia CO2 absorbcija galima paaiškinti santykinai menku jaunų, iki 20 m. amžiaus, miškų absorbciniu potencialu, tai bendro medynuose sukaupto medienos tūrio didėjimas kelia pagrįstų abejonių. Medienos tūrio didėjimas prieštarauja CO2 absorbcijos mažėjimui. To priežastys, o gal greičiau paaiškinimo prielaidos, gali būti dvi. Pirma, ŠESD ataskaitos rengiamos ES, o bendras sukauptos medienos tūris ir jo pokytis paskaičiuojamas vietos rinkai siekiant pagrįsti intensyvesnį miškų naudojimą. Arba bendro miškuose sukaupto medienos tūrio pokytis paskaičiuojamas remiantis nebeaktualiais, realios medynų situacijos ir realaus jų prieaugio neatitinkančiais duomenimis. Remiantis Corine žemės dangos duomenų analizės rodomomis tendencijomis per pastaruosius 30 metų, labiau tikėtina antroji versija.
Negeras tendencijas taip pat rodo itin mažas geros būklės biologinės įvairovės buveinių miškuose kiekis (1 %) ir didėjantis blogos būklės buveinių skaičius. Labai tikėtina, kad tai yra intensyvėjančio miškų naudojimo atspindys. Galime tik norėti, jog blogėjant buveinių būklei neblogėtų biologinės įvairovės būklė, tačiau šias tendencijas galintis parodyti miškams įprastų paukščių indeksas Lietuvoje vis dar nėra skaičiuojamas.
Šioje ataskaitoje pristatytos Miškų skirstymo į miškų grupes kaitos per pastaruosius 10 metų tendencijos taip pat kelia pagrįstą nerimą. Miškų grupių sistema teisiškai reglamentuoja ir turi užtikrinti skirtingą apsaugos ir ūkinio naudojimo režimą. Tačiau šiuo metu galiojanti miškų grupių sistema nesudaro galimybių įgyvendinti formaliai miškų įstatyme įrašyto ekosistemų apsaugos tikslo, bet sudaro sąlygas intensyviam miškų naudojimui medienos paėmimo tikslais (pvz., per supaprastintus atvejinius kirtimus IIA grupės miškuose).
Miškų, priskirtų I, IIA, IIB ir III grupėms, kurios turėtų užtikrinti didesnę miško apsaugą ir riboją jo naudojimą, mažėjimo tendencijos ne tik neprisideda prie biologinės įvairovės situacijos gerinimo, bet ir sukuria daug su gyvenamosios aplinkos kokybės bloginimu susijusių konfliktinių situacijų (šalia urbanizuotų teritorijų), ir tuo pačiu radikaliai prieštarauja ES biologinės įvairovės strategijos tikslams. Didesnę miškų apsaugą užtikrinančių miškų grupių bendro ploto mažėjimas, akivaizdu, nėra savaiminis, o lemiamas bent dviejų svarbių veiksnių, iš kurių pirmasis susijęs su uždara ir į kitus teritorijų planavimo dokumentus neintegruota miškų naudojimo planavimo sistema, kuomet miškų priskyrimą grupėms vykdo tik miškininkai, bet ne visų teritorijos apsaugą ir naudojimą atstovaujančių sričių specialistai. Antroji priežastis išplaukia iš pirmosios priežasties sukuriamos situacijos. Uždara ir neintegruota miškų naudojimo ir apsaugos planavimo sistema sudaro prielaidas formuoti palankesnes sąlygas siaurų (daugiausia medieninių) interesų tenkinimui.
Pastaruoju metu vyraujanti miškų kirtimų sistema, skirtingų kirtimų rūšių bendros apimtys bei jų tarpusavio santykis rodo, kad vis dar (taip pat ir saugomose teritorijose) kirtimų struktūroje dominuoja ūkiniu požiūriu ekonomiškiausi, tačiau ekologiniu požiūriu katastrofiški plyni kirtimai, kurių paveikti miškai ilgiems dešimtmečiams praranda turėtą CO2 kaupimo ir biologinės įvairovės raiškos, ekologinį–apsauginį ir, galimai, rekreacinį potencialą. Ekologiniu požiūriu palankesnių pagrindinių atrankinių, biologinės įvairovės formavimo, kraštovaizdžio formavimo kirtimų plotai per visą statistinių duomenų reprezentuojamą laikotarpį yra vienodi ar net nežymiai mažėjantys. Akivaizdu, kad tokia situacija neparodo net ketinimų kažką keisti šioje srityje.
Šaltiniai
[1] European Envrionment Agency – EEA greenhouse gases – data viewer
[2] Lietuvos statistikos departamentas – Lietuvos aplinka, žemės ūkis ir energetika, 2022
[3] European Comission – Environmental sustainability of energy generation from forest biomass, 2021
[5] Brack, D. – Forests and Climate Change
[6] European Environment Agency – Main pressures and threats
[7] Habitat assessments at Member State level
[9] Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba – Buveinių vertinimas, 2019
[10] Valstybinė miškų tarnyba – Oficialioji statistika 2013–2022
[11] Lietuvos Respublikos miškų įstatymas
[12] Aplinkosaugos koalicija – Dėl miškų įstatymo pakeitimo projekto, 2020
[13] Valstybinė miškų tarnyba – Miškų ūkio statistika 2021 (Išskaičiuota remiantis 3.5 lentele)
[14] Kudrionių kraštovaizdžio draustinio miškų (IIA grupė) priežiūros būklės vizualinės apžiūros medžiaga, 2020
[15] Valstybinė miškų tarnyba – Kirtimų leidimai
[16] Aplinkosaugos koalicija – Miškų kirtimų rūšys
[17] Europos Komisija – 2030 m. ES biologinės įvairovės strategija
[18] Europos Komisija – Nauja 2030 m. ES miškų strategija
[19] Valstybinė miškų tarnyba – Oficialioji statistika 2013–2022
[20] Miškų plėtros ne miško žemėje Lietuvoje galimybių studija, 2022
[21] LR Vyriausybė – 2021–2030 m. nacionalinis pažangos planas
[22] LR aplinkos ministerija – Lietuva 2030 bendrasis planas