Miškininkystė
Atnaujinta: 2024 balandis
POVEIKIS APLINKAI
Poveikis klimatui
Atnaujinta 2023 m. duomenimis
Anglies sugėrimas Lietuvos miškų ekosistemose nuo 2011 metų mažėja.
Miškai yra pagrindinės CO2 sugeriančios ekosistemos Lietuvoje. Sugerdami CO2 jie švelnina klimato kaitą. Daugiau žr. skyriuje „Gamtos indėlis sugeriant ŠESD“.
CO2 sugėrimas Lietuvos miškų ekosistemose nuo 2011 m. palaipsniui mažėja. Anglies užrakinimas medienos gaminiuose, taip pat palaipsniui mažėjo, tačiau nuo 2021 m. ši tendencija pasikeitė ir 2022 m. pasiekta 1,47 mln. t. CO2 reikšmė.
Neramina tendencija, kai auga anglies užrakinimas medienos gaminiuose, tačiau mažėja anglies sugėrimas miškų ekosistemose. Tai rodo, kad vykdoma miškininkystė yra netvari, o medienos pramonė pernelyg naudoja žaliavinę medieną.
Moksliniai tyrimai pagrindžia, kad siekiant spręsti klimato krizę reikia saugoti ekosistemas, didinti sengirių plotus[2] [3]. Neramina, kad šie tyrimai miškų politikos formuotojų ir valdytojų vis dar yra neigiami, ir biologinės įvairovės apsauga priešpastatoma klimato kaitos sprendimams.
Šiuo metu biomasė yra pagrindinis atsinaujinantis energijos šaltinis Lietuvoje[4], tačiau trūksta stebėsenos, kuri užtikrintų, kad augant medienos poreikiui nenukentės miškų ekosistemos. Miško biomasės naudojimas energijai kelia daug tvarumo klausimų visoje Europoje[5] [6].
Pav. 26. CO2 sugėrimas miškuose
Duomenų šaltinis: Europos aplinkos agentūra[1]
Poveikis biologinei įvairovei
Nėra naujų
duomenų
Miškininkystės veikiamų natūralių buveinių būklė blogėja. Miškams būdingų paukščių indeksas vis dar nėra skaičiuojamas.
Daugiau nei pusė Lietuvos biologinės įvairovės yra susijusi su miškų ekosistemomis, todėl miškų buveinių būklės blogėjimas yra grėsminga žinia Lietuvos gamtai. Netinkamai parinkta ūkinė veikla miškuose ypač neigiamai veikia ne tik miškų buveines, bet ir viržynus bei kadagynus. Miškininkystė taip pat stipriai veikia ir pelkių, gėlųjų vandenų bei kopų buveines.
2019 m. vertinimu, miškininkystė kėlė grėsmes 74 % EB svarbos buveinių tipų ir 64 % EB svarbos rūšių. Didžiausią poveikį miškininkystė daro miškų, viržynų ir krūmynų buveinėms. Ženklų poveikį turi pelkėms, gėliesiems vandenims, pajūrio smėlynams, pievoms[7].
2019 metų vertinimo duomenimis iš 13 EB svarbos miškų buveinių tipų, tik vieno būklė buvo palanki, 6 – nepalanki ir 6 – bloga. Pagrindinės miškininkystės sąlygojamo blogėjimo priežastys yra plyni kirtimai, brandžių miškų ir medžių kirtimas, miškų vertimas į sodintus pusiau plantacinius miškus, paliktos negyvos medienos stoka, sausinimas ir hidrologinio režimo pokyčiai, nebeganymas ir gaisrų stoka[8].
Bendras miškų plotas Lietuvoje palengva auga. Vis dėlto, daug rūšių yra priklausomos nuo brandaus, gamtiškai turtingo miško. Tokių miškų yra mažai, nes tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose iki šiol nebuvo intereso saugoti gamtine prasme vertingus miškus, jie buvo traktuojami tik kaip medienos šaltinis. Tai lemia, jog nesilaikoma gamtai palankaus ūkininkavimo principų.
Biologinės įvairovės būklei miškuose stebėti ir greitai reaguoti į neigiamus pokyčius būtų naudingas įprastų paukščių miškuose indeksas. Toks indeksas nėra skaičiuojamas. 2021 m. parengta studija leido tikėtis, kad greitu metu jis bus pradėtas skaičiuoti[9], tačiau 2023 m. šie planai nebeminimi.
Pav. 27. Miškų buveinių būklė 2019 m.
Reikšmė stulpelių viduje nurodo buveinių tipų skaičių.
Duomenų šaltinis: Saugomų teritorijų tarnyba[10]
PERSIORIENTAVIMAS Į APLINKAI DRAUGIŠKĄ MIŠKININKYSTĘ
Neūkinių miškų dalis
Atnaujinta 2023 m. duomenimis
Tik dešimtadalis miškų yra skirti ekosistemų apsaugai ir ši dalis mažėja. Mažėja ir rekreacinių miškų dalis.
Pav. 28. Miškų grupės ir jų pasiskirstymas
Duomenų šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba[11]
Sprendžiant ekologines krizes svarbu, kokioje dalyje miškų yra užtikrinta ekosistemų apsauga. Lietuvoje miškai skirstomi į keturias grupes, kurios apibrėžia jų paskirtį. Tik I (rezervatiniai) bei II (A – ekosistemų, B – rekreaciniai) grupės pagal joms keliamus tikslus yra neūkiniai miškai[12]. III grupė išskirta kaip apsauginiai miškai, tačiau jie laikomi ūkiniais, o jų pagrindinis tikslas yra formuoti produktyvius medynus, t. y. jie skirti medienos ruošai.
Ekosistemų apsaugos miškai (IIA grupė) yra vieni svarbiausių biologinės įvairovės išsaugojimui, tačiau ir juose gamtinės vertybės nėra saugios[13]. Pagal dabartinį reglamentavimą tik I grupės (rezervatiniai) miškai yra pilnai apsaugoti nuo destruktyvios ūkinės veiklos.
Nors bendras miško žemės plotas auga, tačiau nuo 2016 m. IIA ekosistemų apsaugos, IIB rekreacinių ir III apsauginių grupių miškų kasmet mažėja ir tik 2023 m. ši tendencija buvo pristabdyta, nes pristabdytas miškų planavimo dokumentų rengimo procesas. Per šį laikotarpį IIA grupės miškų sumažėjo 6,1 tūkst. ha, IIB – 10,2 tūkst. ha, o III grupės – 60,6 tūkst. ha.
Didelę įtaką tokioms tendencijoms turėjo 2015 m. miškų įstatymo pataisos, kuomet buvo patikslintos miškų grupių apibrėžtys. 2015 m. neūkiniai – I ir II grupių miškai tesudarė 13,4 % visų miškų ploto, o 2023 m. pradžioje dar mažiau – tik 12,2 %.
Saugomų teritorijų valdymas
Nėra naujų
duomenų
Net du trečdaliai saugomų teritorijų miškų yra ūkiniai, gamtinės vertybės saugomose teritorijose nėra saugios.
2019 m. 27 % miškų ploto buvo saugomose teritorijose, tačiau net 62 % jų yra ūkiniai, t.y. priskirti III arba IV grupėms[14]. Šis santykis didėja, nes saugomų teritorijų tinklas plečiamas, o II grupės miškų mažėja. Šiuose ūkinės paskirties miškuose neužtikrinama tinkama vertybių apsauga.
Stebimos situacijos, kai saugomų teritorijų miškuose sunaikinamos vertingos ekosistemos. Net ir draustiniuose esančiuose miškuose, kurie yra vieni svarbiausių išsaugant biologinę įvairovę, stebimi buveinių praradimai dėl kirtimų, ką išryškino ir plynų sanitarinių kirtimų skandalas[15].
Nepakankamą ir netinkamą apsaugą išryškina ir Europos Komisijos pradėtos pažeidimų procedūros prieš Lietuvą dėl nenustatytų apsaugos tikslų ir nepakankamo „Natura 2000“ tinklo[16], taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, rodanti, kad „Natura 2000“ tinkle poveikio aplinkai vertinimas dėl kirtimų buvo neatliekamas pažeidžiant įstatymus ir ES teisę[17].
Gamtai draugiški kirtimai
Atnaujinta 2023 m. duomenimis
Tarp pagrindinių kirtimų vyrauja gamtai nepalankūs plyni ir atvejiniai kirtimai.
Pav. 29. Pagrindiniai kirtimai ir plyni sanitariniai kirtimai pagal plotą leidimuose
Duomenų šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba[18] (duomenys imti 2023-12-27)
Miškininkystės draugiškumą gamtai galima vertinti pagal dažniausias kirtimų rūšis[19]. Kertant pagrindiniais kirtimais toliau vyrauja ekosistemoms itin nepalankūs plyni ir atvejiniai kirtimai. 2023 m. atitinkamai jie sudarė 78 % ir 20 % pagrindiniais kirtimais leisto kirsti ploto.
2022 m. rekordiškai daug leista kirsti plynai – 21 tūkst. ha pagrindiniais ir 2,2 tūkst. ha sanitariniais kirtimais. 2023 m. plynų pagrindinių kirtimų plotas sumažėjo iki 16,6 tūkst. ha, tačiau plynų sanitarinių kirtimų išaugo iki 3,6 tūkst. ha.
Didėjančią sanitarinių kirtimų dalį sąlygoja eglynų kirtimai dėl išplitusių kenkėjų, tačiau šie kirtimai dažnai vykdomi pavėluotai ir neatlieka savo funkcijos. Pertekliniai plyni sanitariniai kirtimai neūkiniuose miškuose papiktino visuomenę ir gamtininkus[20].
Būtina kuo plačiau taikyti gamtai artimą miškininkystę[21], kurios praktikos dar tik formuojamos. Nuo 2023 m. tiksliau registruojami tarpiniai ir specialieji kirtimai leis tiksliau įvertinti skirtingų praktikų paplitimą.
Miškų ploto didėjimas
Atnaujinta 2023 m. duomenimis
Miškų žemės ir medynų plotas auga, tačiau labai lėtai. Didėja medynais nepadengta miškų žemės dalis ir 2023 m. ji siekė 6,4 %.
Pav. 30. Miškų žemės ir medynų plotas
Duomenų šaltinis: Oficialios statistikos portalas[22]
Lietuvoje miškų žemės plotas kasmet auga ir 2023 metais siekė 2 208 tūkst. ha., t.y. 33,8 % Lietuvos ploto. Ne visa miško paskirties žemė yra padengta medynais dėl plynų kirtimų ir kitų priežasčių. 2023 metais medynų plotas sudaro 2 066 tūkst. ha., t.y. 31,6 % Lietuvos ploto. Palaipsniui auga medynais nepadengta miškų žemės dalis: 2013 m. ji sudarė 5,5 %, o 2023 m. – 6,4 %.
Keliami gana ambicingi tikslai padidinti miškų plotą iki 38 %. Atlikta studija rodo, kad Lietuvoje yra tik 2,4 % žemės plotų, kuriuose yra galima miško žemės plėtra, t.y. jos neriboja dabartinis žemės naudojimas ir Lietuvos teisinė bazė[23]. Ambicingesniems tikslams pasiekti reikės didesnės politinės valios ir pokyčių teisinėje sistemoje. Bet net ir ten, kur plėtra yra galima, ji vyksta labai lėtai dėl mažo suinteresuotumo žemės ūkio paskirties plotus atiduoti miškams. Dalis žemės ūkio paskirties plotų jau yra savaime apaugę mišku ir svarbu, kad jie būtų ne iškertami, bet oficialiai įforminami miškais.
Nerimą kelia, kad miškų plėtra daugiausia vyksta pievas apželdinant ar joms savaime apaugant mišku – taip gali būti pra-randamos vertingos ekosistemos. Ženkliai didesnė ekologinė nauda būtų, jei miškų plotai didėtų teritorijose, kuriose dominuoja arimai ir intensyvi javininkystė.
LT tikslai: iki 2025 m. padidinti šalies miškingumą iki 35 %, iki 2030 m. – 36 %[24], iki 2050 m. – 38 %[25].
ŠALTINIAI
[1] European Envrionment Agency – EEA greenhouse gases – data viewer
[2] Brack, D. – Forests and Climate Change
[3] Nature – Integrated global assessment of the natural forest carbon potential, 2023
[4] Lietuvos statistikos departamentas – Lietuvos aplinka, žemės ūkis ir energetika, 2022
[5] European Comission – Environmental sustainability of energy generation from forest biomass, 2021
[6] Fern – Bioenergy
[7] European Environment Agency – Main pressures and threats
[8] Habitat assessments at Member State level
[10] Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba – Buveinių vertinimas, 2019
[11] Valstybinė miškų tarnyba – Oficialioji statistika 2013–2022
[12] Lietuvos Respublikos miškų įstatymas
[13] Aplinkosaugos koalicija – Dėl miškų įstatymo pakeitimo projekto, 2020
[14] Valstybinė miškų tarnyba – Miškų ūkio statistika 2021 (Išskaičiuota remiantis 3.5 lentele.)
[16] Europos komisija – Sprendimai dėl pažeidimų (pažeidimų Nr. INFR(2020)2371 ir INFR(2018)2059)
[17] Portalas TeisėPro - LVAT: „Natura 2000“ teritorijoms turi būti įvertintas miškų kirtimo poveikis
[18] Valstybinė miškų tarnyba – Kirtimų leidimai
[19] Aplinkosaugos koalicija – Miškų kirtimų rūšys
[21] Europos Komisija – Nauja 2030 m. ES miškų strategija
[22] Oficialios statistikos portalas – Rodiklis „Miško žemė“
[23] Miškų plėtros ne miško žemėje Lietuvoje galimybių studija, 2022
[24] LR Vyriausybė – 2021–2030 m. nacionalinis pažangos planas
[25] LR aplinkos ministerija – Lietuva 2030 bendrasis planas
KOMENTARAI
Įžvalgos apie miškų politiką
Doc. dr. Ričardas Skorupskas, Vilniaus universitetas, Geomokslų institutas, Geografijos ir kraštotvarkos katedra, 2022
Miškai Lietuvoje yra prigimtinė, pagrindinė ir efektyviausiai CO2 absorbuojanti ekosistema. Nuo miškų struktūros (medynų įvairiaamžiškumo, įvairiarūšiškumo) priklauso jų gyvybingumas, atsparumas biotiniams ir abiotiniamas veiksniams, taip pat CO2 absorbcinis potencialas. Labiausiai šį potencialą riboja ūkinės veiklos miškuose pobūdis ir intensyvumas, jeigu dominuojantis tikslas yra medienos paėmimas. Lietuvos miškų būklę ir, svarbiausia, jos kaitos tendencijas parodo šioje ataskaitoje pateikti rodikliai.
CO2 absorbciją miškuose rodančios reikšmės nuo 2011 metų mažėja, vadinasi, mažėja bendras medynų absorbcinis potencialas. Įdomiausia tai, kad pastaroji tendencija regima šalia oficialių didėjantį miškų plotą ir didėjantį bendrą medynuose sukauptą medienos kiekį rodančių rodiklių.
Jeigu didėjančio, nors ir nežymiai, miškų ploto sąsajas su tolygiai mažėjančia CO2 absorbcija galima paaiškinti santykinai menku jaunų, iki 20 m. amžiaus, miškų absorbciniu potencialu, tai bendro medynuose sukaupto medienos tūrio didėjimas kelia pagrįstų abejonių. Medienos tūrio didėjimas prieštarauja CO2 absorbcijos mažėjimui. To priežastys, o gal greičiau paaiškinimo prielaidos, gali būti dvi. Pirma, ŠESD ataskaitos rengiamos ES, o bendras sukauptos medienos tūris ir jo pokytis paskaičiuojamas vietos rinkai siekiant pagrįsti intensyvesnį miškų naudojimą. Arba bendro miškuose sukaupto medienos tūrio pokytis paskaičiuojamas remiantis nebeaktualiais, realios medynų situacijos ir realaus jų prieaugio neatitinkančiais duomenimis. Remiantis Corine žemės dangos duomenų analizės rodomomis tendencijomis per pastaruosius 30 metų, labiau tikėtina antroji versija.
Negeras tendencijas taip pat rodo itin mažas geros būklės biologinės įvairovės buveinių miškuose kiekis (1 %) ir didėjantis blogos būklės buveinių skaičius. Labai tikėtina, kad tai yra intensyvėjančio miškų naudojimo atspindys. Galime tik norėti, jog blogėjant buveinių būklei neblogėtų biologinės įvairovės būklė, tačiau šias tendencijas galintis parodyti miškams įprastų paukščių indeksas Lietuvoje vis dar nėra skaičiuojamas.
Šioje ataskaitoje pristatytos Miškų skirstymo į miškų grupes kaitos per pastaruosius 10 metų tendencijos taip pat kelia pagrįstą nerimą. Miškų grupių sistema teisiškai reglamentuoja ir turi užtikrinti skirtingą apsaugos ir ūkinio naudojimo režimą. Tačiau šiuo metu galiojanti miškų grupių sistema nesudaro galimybių įgyvendinti formaliai miškų įstatyme įrašyto ekosistemų apsaugos tikslo, bet sudaro sąlygas intensyviam miškų naudojimui medienos paėmimo tikslais (pvz., per supaprastintus atvejinius kirtimus IIA grupės miškuose).
Miškų, priskirtų I, IIA, IIB ir III grupėms, kurios turėtų užtikrinti didesnę miško apsaugą ir riboją jo naudojimą, mažėjimo tendencijos ne tik neprisideda prie biologinės įvairovės situacijos gerinimo, bet ir sukuria daug su gyvenamosios aplinkos kokybės bloginimu susijusių konfliktinių situacijų (šalia urbanizuotų teritorijų), ir tuo pačiu radikaliai prieštarauja ES biologinės įvairovės strategijos tikslams. Didesnę miškų apsaugą užtikrinančių miškų grupių bendro ploto mažėjimas, akivaizdu, nėra savaiminis, o lemiamas bent dviejų svarbių veiksnių, iš kurių pirmasis susijęs su uždara ir į kitus teritorijų planavimo dokumentus neintegruota miškų naudojimo planavimo sistema, kuomet miškų priskyrimą grupėms vykdo tik miškininkai, bet ne visų teritorijos apsaugą ir naudojimą atstovaujančių sričių specialistai. Antroji priežastis išplaukia iš pirmosios priežasties sukuriamos situacijos. Uždara ir neintegruota miškų naudojimo ir apsaugos planavimo sistema sudaro prielaidas formuoti palankesnes sąlygas siaurų (daugiausia medieninių) interesų tenkinimui.
Pastaruoju metu vyraujanti miškų kirtimų sistema, skirtingų kirtimų rūšių bendros apimtys bei jų tarpusavio santykis rodo, kad vis dar (taip pat ir saugomose teritorijose) kirtimų struktūroje dominuoja ūkiniu požiūriu ekonomiškiausi, tačiau ekologiniu požiūriu katastrofiški plyni kirtimai, kurių paveikti miškai ilgiems dešimtmečiams praranda turėtą CO2 kaupimo ir biologinės įvairovės raiškos, ekologinį–apsauginį ir, galimai, rekreacinį potencialą. Ekologiniu požiūriu palankesnių pagrindinių atrankinių, biologinės įvairovės formavimo, kraštovaizdžio formavimo kirtimų plotai per visą statistinių duomenų reprezentuojamą laikotarpį yra vienodi ar net nežymiai mažėjantys. Akivaizdu, kad tokia situacija neparodo net ketinimų kažką keisti šioje srityje.