Nuo priešindustrinio laikotarpio, 1880 m., vidutinė pasaulinė temperatūra jau pakilo 1,1 °C[1]. Dėl prasidėjusių neatšaukiamų procesų, tokių kaip ledynų tirpsmas, mažėjantis amžino įšalo plotas ir kitų, pasaulinė temperatūra neišvengiamai dar kils. Be to, žmonija vis dar nesumažino atmosferos šilimą sukeliančios veiklos. Klimato kaitos negalime atšaukti, tačiau labai svarbu ją stabdyti, nes toks staigus vidutinės pasaulio temperatūros kilimas reiškia egzistencinę grėsmę tiek žmonėms, tiek mus supančiai gamtai. Nuo dabartinių mūsų veiksmų priklauso, kiek laipsnių vidutinė oro temperatūra pakils per artimiausius dešimtmečius. Svarbu galvoti ir apie pristaikymą prie neišvengiamų pokyčių.

Atšilimas kiekviena papildoma laipsnio dalimi reiškia vis skaudesnes ir greitesnes pasekmes. Per paskutinius 20 metų 504 įvykiai arba 71 % visų ekstremalių oro ir klimato tendencijų buvo žmogaus sukeltos klimato kaitos pasekmės[2]. 2023 m. buvo šilčiausi metai pasaulyje nuo stebėjimų pradžios[3]. Šiais metais Graikijoje kilo didžiausias ES kada nors užfiksuotas miškų gaisras – ugnis siautėjo beveik 10 km ruože, Libijoje liūtys ir potvyniai pražudė apie 5 000 žmonių, per gaisrą Havajuose žuvo 115 žmonių. Europoje, dalyje JAV, Meksikoje ir Kinijoje vėl tvyrojo dideli karščiai, temperatūra viršijo 45 °C. Mokslininkai apskaičiavo, kad dėl 2022 metų karščio bangų Europoje mirė daugiau nei 60 000 žmonių[4].

Lietuvos hidrometereologijos tarnyba 2023 metais užfiksavo 17 šilumos rekordų: šiltesnės nei ankstesniais metais buvo ir žiemos, ir vasaros, ir rudens dienos[5]. Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje smarkios audros ir kruša niokojo derlių ir turtą.

2023 m. gruodį vykusios JT klimato kaitos konferencijos COP28 susitarime pirmą kartą paminėta iškastinio kuro sąvoka ir siekis pereiti nuo iškastinio kuro, nors formuluotės paliktos aptakios. Susitarta, kad iki 2030 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą reikia sumažinti 43 proc., lyginant su 2019 m. lygiu. Konferencijoje pripažinta, jog Paryžiaus susitarimo tikslai nėra pakankamai įgyvendinami. Paryžiuje 2015 m. buvo susitarta siekti, kad visuotinis atšilimas būtų mažesnis nei 2 °C ir dėti pastangas, kad jis neviršytų 1,5 °C. Tarptautinė klimato kaitos komisija (IPCC) 2021 m. vertinimo ataskaitoje[6] nurodė, kad neviršyti 1,5 °C atšilimo galima tik nedelsiant ir dideliu mastu mažinant šiltnamio dujų išmetimus. 1,5 °C šilimas yra mokslu įrodyta santykinai saugi riba, kai jo pasekmės dar neturi esminės griaunamosios įtakos. 2 °C šilimas yra riba, kurią peržengus, scenarijai veda į dideles socialines ir ekonomines krizes.

„Climate action tracker“ vertina, kad dabar šalių žadami atlikti veiksmai, jei jie bus atlikti, vestų į 2,5–2,9 °C atšilimą, o jų neįgyvendinus atšilimas būtų dar stipresnis[7]. Todėl, vengdamos katastrofiškų pasekmių, visos šalys turi ne tik prisiimti, bet ir įgyvendinti ambicingesnius tikslus.

Pav. 2 parodo, kiek dabartiniai pasaulio šalių politiniai veiksmai atitinka Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos ir įsipareigojimą sustabdyti globalios temperatūros kilimą ties 1,5 °C riba. Tamsiai pilka spalva pažymėtos šalys, kurių sprendimai kritiškai nepakankami Paryžiaus susitarimo įgyvendinimui, raudona – šalys, kurių sprendimai smarkiai nepakankami, oranžine – nepakankami, geltona – beveik pakankami. Tai interaktyvus žemėlapis, nuolat atnaujinamas pagal esamus politinius sprendimus atskirose šalyse.

Dabartinis Europos Sąjungos tikslas įgyvendinti klimatui neutralią ekonomiką iki 2050 m. nėra pakankamai ambicingas. „Paris Agreement Compatible Scenarios for Energy Infrastructure“ tyrimas rodo, kad siekiant neviršyti 1,5 °C šilimo, Europos Sąjunga turi pereiti prie neutralaus poveikio klimatui ekonomikos iki 2040 m[9].

Stabdant klimato šilimą esminis tikslas yra kuo greičiau pasiekti ekonomikos neutralumą klimatui. Tai reiškia, kad visos pasaulio šalys turi skubiai mažinti šiltnamio dujų emisijas iki tokio kiekio, kurį pajėgtų sugerti ekosistemos arba jis galėtų būti neutra-lizuotas pritaikius įvairius inovatyvius technologinius sprendimus.

Siekiant klimato neutralumo, svarbu žinoti anglies ciklą[10]. Išskirtą anglies dioksidą (CO2) gamta gali sugerti atgal per vandenynus ir sveikas ekosistemas – miškus, pievas, pelkes ir kt. Priešindustriniame laikotarpyje šis sugėrimas atsvėrė natūraliai gamtos procesų metu išsiskiriantį CO2 kiekį. Industrinė revoliucija lėmė, kad žmonės ėmė deginti iškastinį kurą ir vis intensyviau naudoti žemę, pažeisdami ekosistemų gebėjimą sugerti anglį ir net išlaisvindami jose jau sukauptas anglies atsargas. Tai sukuria tokio masto emisijas, kurių gamta nebepajėgia sugerti, todėl CO2 lieka atmosferoje, o tai lemia šilimą.

IPCC vertina[11], kad didžioji dalis emisijų sukuriama naudojant iškastinį kurą, o 23 % emisijų išsiskiria dėl žmonių vykdomo žemės naudojimo. Šiuo metu gamtos ekosistemos sugeria maždaug trečdalį išsiskiriančių CO2 emisijų, dar ketvirtadalį sugeria vandenynai. Taigi atmosferoje lieka kiek mažiau nei pusė išskirto CO2. Jei emisijos didės, o ekosistemos bus toliau alinamos, atmosferoje kaupsis vis daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų (šiltnamio dujos, ŠESD).

Anglies dioksidas nėra vienintelės šiltnamio dujos[12]. Kitų šiltnamio dujų išmetama mažiau, tačiau jų santykinė įtaka neretai yra didesnė. ŠESD skaičiavimuose įprasta visas dujas sudėti perskaičiavus anglies dioksido ekvivalentu (CO2e). Pavyzdžiui, metanas (CH4) taip pat yra šiltnamio dujos ir jų įnašas į šiltnamio efektą yra 25 kartus didesnis nei anglies dioksido. Todėl skaičiavimuose jo kiekis dauginamas iš 25.

Svarbu paminėti, kad oficialios šalių ataskaitos apie šiltnamio dujas apima tik ŠESD emisijas ir sugėrimus šalies teritorijoje. Jose neatsispindi emisijos, išskirtos gaminant į šalį importuojamas prekes. Tokių emisijų kiekis dažnai yra reikšmingas, todėl vertinant šalies įtaką klimatui, būtina atsižvelgti ir į jas.

Siekdami parodyti visus pagrindinius klimato kaitos švelninimo aspektus, šioje apžvalgoje aptarsime tris rodiklius: Lietuvos oficialias ŠESD emisijas, gamtos indėlį jas mažinant (sugeriant) ir emisijų importą/eksportą per tarptautinę prekybą.

ŠESD emisijų rodikliai paskelbiami su dvejų metų atsilikimu – šiemet paskelbti 2022 metais buvę ŠESD rodikliai.

Klimato kaitos sukelti pokyčiai jau yra neišvengiami, todėl būtina imtis prisitaikymo veiksmų. Tai apima ilgalaikes priemones, tokias kaip miestų žalinimas siekiant švelninti karščio bangas, ir pasiruošimą ekstremalioms situacijoms, kurios reikalaus greitų veiksmų, pvz., kilus didelio masto potvyniams.

Prisitaikymo sprendimai tampa vis aktualesniais, nes žmonija eina klimato atšilimo virš 1,5 °C scenarijumi. Ankstyvos prisitaikymo priemonės padėtų sutaupyti lėšas ir išvengti galimų nelaimių.

Remiantis Europos aplinkos agentūros (EEA) duomenimis[22], Lietuvoje gali išaugti žmonių sergamumas ir mirtingumas, susijęs su karščio poveikiu. Prisitaikymas prie būsimo karštesnio oro ypač aktualus miestuose dėl didesnės oro taršos ir miesto šilumos salos efekto. Dėl sausrų, stiprių liūčių, naujų invazinių rūšių plitimo gali sumažėti žemės ūkio produkcija. Išaugs upių potvynių sukeltų nelaimių ir materialinių nuostolių tikimybė. Pajūryje stiprės žiemos audros ir vėjai, jūra sems sausumos teritorijas.

Siekiant prisitaikyti prie naujų sąlygų svarbu didelį dėmesį teikti sveikatos priežiūros apsaugai. Labai svarbu tobulinti arba kurti naujas gyventojų perspėjimo sistemas, skirtas informuoti apie galimą poveikį.

Klimato pokyčiai labiausiai paveiks skurdžiausius ir pažeidžiamus žmones. Jiems žymiai sunkiau tiek atlaikyti klimato kaitos pasekmes, tiek persiorientuoti pagal besikeičiančios ekonomikos taisykles, todėl svarbu, kad prisitaikymo klausimai būtų šalies socialinės politikos dalimi.

Absoliuti dauguma savivaldybių neturi prisitaikymo prie klimato kaitos planų ir nėra pasirengusios.

2021 m. parengtoje Klimato kaitos darbotvarkėje[23] numatomi prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai, tačiau jie yra gana abstraktūs. Prisitaikymo priemonės turi būti lokalizuojamos ir dažniausiai reikalauja įgyvendinimo savivaldos lygmenyje.

2023 m. Aplinkos ministerijos sudarytame Lietuvos savivaldybių aplinkosaugos reitinge tik dvi (viena daugiau nei 2022 m.) savivaldybės nurodė, kad turi prisitaikymo prie klimato kaitos planą[24].

Svarbu pažymėti, kad nacionaliniu mastu yra parengtų planų ir metodikų, kurios gali būti atspirties taškas rengiant savivaldos planus. Nuo 2014 m. yra parengti ir nuolat atnaujinami potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiai[25], įvertintas klimato kaitos poveikis žmonių sveikatai[26], atlikta klimato kaitos poveikio ir galimybių prisitaikyti atskiriems sektoriams studija[27], pradėtas sausrų valdymo planų rengimo projektas[28], įgyvendintas Nacionalinis visuomenės sveikatos ir karščio prevencijos 2016–2020 metų veiksmų planas[29], parengtos Klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos gairės savivaldybėms[30]