Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 2019 m. oro tarša sukėlė 4,2 milijonus priešlaikinių mirčių visame pasaulyje[1]. Oro užterštumas toksinėmis medžiagomis ir kietosiomis dalelėmis reikšmingai prisideda prie širdies ligų, plaučių vėžio, kvėpavimo takų infekcijų, neurologinių susirgimų, astmos, diabeto, nutukimo ir kitų ligų bei negalavimų, neigiamai veikia gyvūnų ir augalų sveikatą, skatina aplinkos rūgštėjimą, kuris žalingas ekosistemoms ir infrastruktūrai.

Lietuvoje didžiausias oro taršos šaltinis yra ūkinė žmogaus veikla, tokia kaip kelių transportas, kuro deginimas namų ūkiuose, pramonėje, energetikos sektoriuje, žemės ūkio veiklos (mėšlo tvarkymas, tręšimas), cheminių medžiagų naudojimas ir kt.

ES Nacionalinių oro teršalų limitų direktyva įpareigoja šalis nares stebėti ir sumažinti labiausiai žmonių sveikatai kenkiančių oro teršalų kiekius: sieros dioksido (SO2), azoto oksidų (NOx), nemetaninių lakiųjų organinių junginių (NMLOJ), amoniako (NH3) ir smulkiųjų kietųjų dalelių (KD2,5)[2].

Ilgalaikis SO2 poveikis sukelia kvėpavimo takų ligas ir pablogina širdies ligas, jo pagrindinis šaltinis – naftos perdirbimo pramonė. NOx turi įtakos kraujo ir kepenų ligoms, mažina atsparumą kvėpavimo takų infekcijoms, jo daugiausiai išmeta auto-mobiliai ir sunkusis transportas. NMLOJ laikomi kancerogenais, galinčiais sukelti vėžį, centrinės nervų sistemos sutrikimus, kepenų ir inkstų pažeidimus ir neigiamai veikti reprodukcinę sistemą. NMLOJ daugiausia išsiskiria vartojant tirpiklius ir deginant kurą. NH3 prisideda prie antrinių kietųjų dalelių, kurios sukelia ligas, susidarymo. NH3 išsiskiria tręšiant dirvą neorganinėmis azoto trąšomis ir netin-kamai tvarkant mėšlą. KD2,5 gali sukelti įvairius uždegimus, širdies ir plaučių ligas, jos daugiausia susidaro dėl būsto šildymo deginant kurą[3]. Europos aplinkos agentūra nustatė, kad 2020 m. KD2,5 tarša Lietuvoje sukėlė 1 500 priešlaikinių mirčių[4].

Svarbu pastebėti, kad kai kuriais atvejais ES Aplinkos oro kokybės direktyvoje[5] nustatytos leistinos taršos ribos yra mažiau griežtos nei rekomenduojamos Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO). Kartais pasiūlytų ribų skirtumas yra didelis, pvz., direktyvos nustatyta SO2 ribinė vertė parai yra 125 μg/m³, o PSO rekomenduoja neviršyti 20 μg/m³ [6]. Direktyvos nustatyta ribinė vertė KD2,5 koncentracijai yra 4 kartus didesnė nei rekomenduojama PSO.

Šioje apžvalgoje oro taršą vertiname pasitelkdami šių teršalų rodiklius.