VANDUO
Atnaujinta: 2024 balandis
Labai svarbų vaidmenį žmonių gerovei, ekonomikai ir biologinės įvairovės išsaugojimui vaidina vandens kokybė ir vandens ekosistemų būklė. Užterštas vanduo tampa netinkamas vartoti žmonėms, naudoti žemės ūkio veiklai, pramonei. Užteršti ir dėl to dumblėjantys, užaugantys ar žydintys, žuvų ištekliais negausūs vandens telkiniai tampa nepatrauklūs ir rekreaciniu bei estetiniu požiūriais. Taip pat dėl taršos skursta ar net gali išnykti vandens buveinės ir su jomis susijusios rūšys.
Šalies upių ir ežerų, Kuršių marių ir Baltijos jūros priekrantės vandens telkinių būklę labiausiai neigiamai veikia žemės ūkio tarša. Ją daugiausiai sudaro iš mineralinėmis trąšomis tręšiamo dirvožemio į vandens telkinius išsiplaunantys azoto junginiai. Perteklinis šių maistinių medžiagų kiekis vandenyje skatina eutrofikaciją – spartų augalijos, dumblių augimą, dėl ko vandens telkiniai užželia, uždumblėja, atsiranda deguonies trūkumas, krinta žuvys bei nyksta kita gyvūnija. Vienas iš matomų eutrofikacijos požymių – vadinamasis „vandens žydėjimas“.
Hidromorfologinius vandens telkinių pokyčius sukelia upių ištiesinimas (atliktas melioracijos tikslais), tvenkimas ir hidroelektrinių poveikis. Tiesintose upėse nėra reikiamų sąlygų žuvims bei kitiems vandens organizmams gyventi, todėl ten vyrauja skurdi pakrančių augmenija ir kita biologinė įvairovė.
Hidroelektrinių veikla sąlygoja telkinių krantų eroziją, staigią, didelę ir dažną vandens lygio kaitą upėse žemiau užtvankų ir kt. Toks vandens lygio svyravimas itin pražūtingas žuvų ikrams ir mailiui. Hidrotechniniai statiniai (hidroelektrinės, užtvankos, jų liekanos, šliuzai, slenksčiai) upėse sutrikdo jų vientisumą, sudaro fizinį barjerą vandens organizmų migracijai, pakeičia natūralų upių hidrologinį režimą. Dėl to jose mažėja žuvų bei kita biologinė įvairovė, kyla grėsmė išnykti saugomoms ir retoms žuvų rūšims. Ypač didelę žalą kliūtys daro upėse, kuriomis vyksta pagrindinė žuvų migracija, nes žuvys negali pasiekti nerštaviečių ir išneršti. Sutrikdžius migraciją, žuvų mažėja ne tik toje upėje, kurioje yra kliūtis, bet ir aukščiau kliūties esančioje upės baseino dalyje, nes žuvys nebegali į ją pateikti.
Sutelktoji tarša (miestų ir gyvenviečių nuotekų valymo įrenginių, pramonės įmonių, lietaus nuotekų tarša) taip pat reikšmingai veikia paviršinius vandens telkinius. Šio tipo tarša paskutiniais dešimtmečiais buvo sumažinta atnaujinant bei įrengiant naujas nuotekų valyklas. Visgi ji išliko svarbiu veiksniu mažesniuose upių vandens telkiniuose, kuriuose teršalų praskiedimo galimybės nėra pakankamos ir dėl to išleidžiamos nuotekos nulemia prastesnę telkinio būklę.
Lietuvoje iš viso išskirta 20 požeminių vandens baseinų, bendra jų kiekybinė ir cheminė būklė yra gera. Vis dėlto, 5 požeminiai vandens baseinai priskirti potencialios rizikos grupei, nes dėl gamtinių sąlygų yra rizika, kad jų požeminiame vandenyje gali didėti sulfatų, chloridų, kai kuriais atvejais ir fluoridų koncentracija[1] Požeminio vandens kokybės pablogėjimas stebimas didžiųjų Lietuvos miestų (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) priemiesčių teritorijose. Tai siejama su sparčia individualių gyvenamųjų rajonų ir sodų plėtra, juose įrengiamais individualiais gręžiniais bei prastai tvarkomomis individualiomis nuotekų sistemomis. Paviršinė tarša iš blogai tvarkomų individualių nuotekų sistemų patenka ir teršia vandeningus sluoksnius, iš kurių imamas geriamasis vanduo.
Vertinant net pagal 9 iš 11 kokybinių rodiklių, Baltijos jūros aplinkos būklė Lietuvoje nėra gera, o pagal likusius 2 rodiklius būklė nevertinta dėl duomenų trūkumo. Pagrindinė Baltijos jūros problema yra eutrofikacija, kurią sukelia į jūrą su upių vandeniu atitekantys dideli maistinių medžiagų kiekiai iš žemyninės teritorijos. Dėl lėto vandens atsinaujinimo (pilnai vanduo atsinaujina kas 30 metų), mūsų Baltijos jūra yra itin jautri taršai.
Toliau šiame skyrelyje, pateikdami aktualius rodiklius, aptariame paviršinių vandens telkinių būklę ir tendencijas, į vandenį išleidžiamų nuotekų tvarkymą ir Baltijos jūros taršą azoto junginiais.
Paviršinių vandens telkinių būklė
Nėra naujų duomenų.
Duomenys atnaujinami kas 6 metus
Lietuvoje net 64 % paviršinių vandens telkinių neatitinka geros būklės kriterijų. Situacija lyginant su 2015 metais pablogėjo.
Pav. 13. Geros būklės reikalavimus atitinkantys ir neatitinkantys vidaus vandens telkiniai
Žemėlapį parengė: Aplinkos apsaugos agentūra[2]
Lietuvoje vandens telkinių apsauga ir valdymas organizuojamas upių baseinų rajonų (UBR) pagrindu. Iš viso išskiriami 4 UBR – Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos. Kas šešerius metus vertinama UBR visų vandens telkinių ekologinė ir cheminė būklė, telkinius veikiantys neigiami poveikiai. Telkiniams, kurių būklė įvertinama prasčiau nei gera, numatomos priemonės gerai būklei pasiekti. Lietuvoje valdymo tikslais išskirti 1193 paviršiniai vandens telkiniai.
2022 m. duomenimis, tik 36 % paviršinių vandenų yra geros būklės[3]. Pagal ES reikalavimus ir Vandens įstatymą[4] gerą visų vandens telkinių būklę turėjome pasiekti jau 2015 m. Tačiau tikslo pasiekimas atidėtas iki 2027 m. (išskyrus, kai to negalima padaryti dėl gamtinių priežasčių). Deja, nuo šio tikslo tik tolstama, nes 2015 m. geros būklės vandens telkinių buvo daugiau, nei yra dabar – 53 %[5].
Geros būklės vandens telkinių sumažėjimą nuo 2015 m. iš dalies galima paaiškinti tuo, kad pradėti rinkti tikslesni duomenys, kurie parodė, jog anksčiau kai kurie gerai vertinti telkiniai iš tikrųjų nėra geros būklės. Tačiau geros būklės telkinių mažėja ir dėl žemės ūkio taršos, nes neįgyvendinta pakankamai ir veiksmingų priemonių šiai taršai sumažinti, taip pat nepakanka priemonių ir hidromorfologiniams poveikiams mažinti. Žemės ūkis neigiamai veikia apie 41 % paviršinių vandens telkinių Lietuvoje, 28 % telkinių yra reikšmingai veikiami upių tiesinimo, tvenkimo bei hidroelektrinių eksploatacijos, o apie 11 % – sutelktosios taršos (dažniausiai dėl suminio poveikio su kita tarša)[6].
ES tikslai: pasiekti gerą paviršinių vandens telkinių būklę iki 2027 m. Geros būklės pasiekimą atidėti po 2027 m. leidžiama tik dėl gamtinių sąlygų, tačiau taikant visas reikalingas būklės gerinimo priemones[7].
LT tikslai: 2025 m. geros ekologinės būklės vandens telkinių dalis turi sudaryti 90 %, o 2030 m. – 100 % [8].
Ūkio, buities ir gamybos nuotekų valymas
Atnaujinta 2022 m. duomenimis
Tinkamai išvaloma tik apie 74 % centralizuotai tvarkomų nuotekų, išleidžiamų į paviršinius vandens telkinius. 2023 m. baigta Vilnius nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcija, todėl situacija turėtų gerėti.
Pav. 14. Valytinų ūkio, buities ir gamybos nuotekų išleidimas į paviršinius vandenis
Duomenų šaltinis: Oficialiosios statistikos portalas[9]
Nepakankamai išvalytos nuotekos teršia vandens telkinius.
Bendrai šalyje virš 20 % centralizuotai tvarkomų nuotekų vis dar buvo išleidžiama į vandenis tinkamai jų neišvalius[10], nors Vandenų srities plėtros plane numatytas tikslas 2021 m. tinkamai išvalyti 95 % surenkamų nuotekų[11]. Prastą išvalymo procentą lėmė situacija Vilniaus apskrityje, kur nuo 2015 m. didžioji dalis nuotekų buvo tinkamai neišvalomos (nuo azoto junginių). Kitose apskrityse tinkamai išvalomų nuotekų dalis viršija 95 %. 2023 m. baigta Vilniaus nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcija[12], todėl tinkamai išvalytų nuotekų dalis nuo 2023 m. turėtų ženkliai padidėti.
Siekiant gerinti nuotekų išvalymą, kuo daugiau jų turėtų būti tvarkoma centralizuotai. 2021 m. centralizuotas nuotekų tvarkymo paslaugas Lietuvoje gavo apie 79,8 % gyventojų[13]. Šis procentas nuo 2015 m. išaugo, tačiau nežymiai (buvo 76,7 %). Todėl abejotina, ar pavyks pasiekti Nacionaliniame pažangos plane numatytus tikslus 2025 m. šias paslaugas teikti 85 %, o 2030 m. – 95 % gyventojų.
LT tikslai:
2023 m. tinkamai išvalyti 100 % surenkamų nuotekų, pasiekti 95 % nuotekų tvarkymo paslaugų prieinamumą [14].
Iki 2025 m. gyventojų, aprūpinamų centralizuotai teikiamomis nuotekų tvarkymo paslaugomis, dalis turi sudaryti 85 %, 2030 m. – 95 %[15].
Baltijos jūros tarša azoto junginiais
Duomenys nebeteikiami
2011–2020 m. vidutinis bendrojo azoto kiekis, patenkantis iš Lietuvos teritorijos į centrinę Baltijos jūros dalį, išaugo 56 %, lyginant su 2001–2010 metais, ir yra beveik dvigubai didesnis nei leistinas kiekis.
Pav. 15. Bendrojo azoto apkrovos iš Lietuvos į centrinę Baltijos jūros dalį
Duomenų šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūra[16]
Didžioji Lietuvos taršos dalis (daugiau nei 85 %), iš žemyninės dalies tiesiogiai ar su upių vandeniu atplukdoma į Baltijos jūrą, patenka į centrinę jūros dalį, likusioji – į Rygos įlanką. Pagrindinis iššūkis Lietuvai yra sumažinti į centrinę Baltijos jūros dalį patenkančią taršą azoto junginiais.
Jūroje azoto bei fosforo junginiai sukelia spartų dumblių vystymąsi ir dėl to prie dugno pradeda stigti deguonies – formuojasi bedeguonės zonos, vadinamos negyvosiomis zonomis. Šiuo metu Baltijos jūroje negyvoji zona užima didesnį nei Lietuva plotą ir gali toliau didėti[17].
Remiantis 2011–2020 m. duomenimis, iš Lietuvos į centrinę Baltijos jūros dalį pateko vidutiniškai 44 436 tonos bendrojo azoto per metus[18]. Lyginant su 2001–2010 m., šis kiekis išaugo 56 %.
Helsinkio komisijos (HELCOM) Baltijos jūros veiksmų plane užsibrėžta, kad metinis iš Lietuvos į centrinę Baltijos jūros dalį patenkantis bendrojo azoto kiekis turi neviršyti 25 827 tonų per metus.
Pagrindinis jūros taršos šaltinis azoto junginiais yra žemės ūkio veikla.
LT tikslai: iki 2030 m. pasiekti, kad bendrojo azoto kiekis, iš Lietuvos patenkantis į centrinę Baltijos jūros dalį, būtų ne didesnis nei 25 827 tonos per metus[19].
ŠALTINIAI
[2] Aplinkos apsaugos agentūra – Apibendrinta Lietuvos aplinkos būklės ir jos pokyčių ataskaita 2022
[4] Lietuvos Respublikos Vandens įstatymas
[6] LR Vyriausybės nutarimo „Dėl Nacionalinio vandenų srities plėtros 2022–2027 metų plano patvirtinimo“
[8] LR Vyriausybė – 2021–2030 m. nacionalinis pažangos planas
[10] Aplinkos apsaugos agentūra – Nuotekų tvarkymo apskaitos duomenys
[11] Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programa
[12] LR aplinkos ministerija - rekonstruota Vilniaus nuotekų valykla
[13] Eurostat – Population connected to wastewater treatment plants
[14] Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programa
[15] LR Vyriausybė – 2021–2030 m. nacionalinis pažangos planas
[16] Aplinkos apsaugos agentūra – Kuršių marių ir Baltijos jūros būklė
[17] Aplinkos apsaugos agentūra – Apibendrinta Lietuvos aplinkos būklės ir jos pokyčių ataskaita 2021
[18] Aplinkos apsaugos agentūra – Kuršių marių ir Baltijos jūros būklė
[19] HELCOM – Baltic Sea Action Plan, 2021 update
[20] Aplinkos apsaugos agentūra – Apibendrinta Lietuvos aplinkos būklės ir jos pokyčių ataskaita
KOMENTARAI
Ką rodo 2022–2027 m. upių baseinų rajonų valdymo planai
Kristina Dapkūnienė, aplinkosaugos specialistė, 2022
Žemės ūkio taršos mastas ir jos poveikis vandens telkiniams šalyje didėja. Rengiant 3-iuosius upių baseinų rajonų (UBR) valdymo planus (2022–2027 m.) įvertinta, kad reikšmingai šios taršos paveiktų paviršinių vandens telkinių skaičius padidėjo apie 1,5 karto, palyginti su ankstesnių UBR planų vertinimais.
Žemės ūkio sektoriuje tuo tarpu padidėjo intensyviai dirbamų pasėlių (grūdinių augalų ir rapsų) plotas, išaugo mineralinių azoto ir fosforo trąšų sunaudojimas šalyje, o ekstensyvių pasėlių užimami plotai (pievos, ganyklos) sumažėjo[1]. Visa tai prisideda prie didesnės vandens telkinių taršos maistinėmis medžiagomis. Be to, problemą didina ir besikeičiantis klimatas, nes nesusidarant sniego dangai žiemos metu lietūs išplauna didelius kiekius maistinių medžiagų iš suartų, neuždengtų dirvų.
Didėjantis žemės ūkio taršos poveikis ir didėjantis bendrojo azoto kiekis, patenkantis į Baltijos jūrą, parodo, kad Lietuva vis dar neįgyvendino pakankama apimtimi ir efektyvių priemonių žemės ūkio taršai mažinti, nors ši tarša laikoma pagrindine paviršinių vandens telkinių problema jau trečią UBR valdymo ciklą.
Būtinas konstruktyvus aplinkos apsaugos ir žemės ūkio atstovų bendradarbiavimas ieškant aplinkosaugai ir ekonomikai naudingų ir darnių sprendimų. Siekiant sumažinti žemės ūkio taršą į vandens telkinius, žemės ūkio politikos tikslai turi būti susieti su vandens saugos tikslais – turi būti darniai planuojami pasėlių plotai, optimaliai naudojamos mineralinės trąšos, užtikrinamas dirvos uždengimas (ražienomis, žiemojančiais augalais ir kt.) šaltuoju laikotarpiu ir ES skiriama parama tikslingai išnaudojama žemės ūkio taršai mažinti. Šiuo metu kyla rimtos abejonės, ar Lietuva galės pasiekti išsikeltus vandensaugos tikslus iki 2027 m – darome ir per mažai, ir per vėlai.
Taip pat Lietuvai reikia įdėti rimtas pastangas, siekiant sumažinti neigiamą upių ištiesinimo ir tvenkimo poveikį. Būtina tęsti Aplinkos apsaugos agentūros atliekamą tiesintų upių švelniąją renatūralizaciją (upių pakrantėse sodinant medžius, upėse formuojant medžių nuovartų, rąstų ar akmenų mėtinius, kurie neigiamai nepaveikia melioracijos siste-mų), taip sukuriant galimybę gyvuoti sveikoms upių ekosistemoms.
Lietuvoje yra apie 1500 užtvankų. Dalis jų yra sugriuvę, avarinės būklės, neatlieka savo funkcijos ir neteikia socialinės naudos. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, nustatyta apie 300 žuvų migracijos kliūčių, iš kurių net apie trijų ketvirtadalių žuvys negali įveikti. Europoje jau seniai kilo susirūpinimas dėl užtvankų žalos – nykstančių ekosistemų, prastėjančios vandens telkinių būklės ir mažėjančių žuvų išteklių. Todėl buvo surastas būdas, kaip spręsti šias problemas viena priemone – demontuoti nebenaudojamas užtvankas. ES Biologinės įvairovės strategijoje numatytas tikslas iki 2030 m. sudaryti sąlygas laisvai tekėti 25 000 km upių. Lietuvoje užtvankų šalinimas dar tik prasideda, kol kas buvo įgyvendinti keli projektai. Šis būdas leistų efektyviai pagerinti vandens telkinių būklę ir padidinti žuvų išteklius šalyje, tad būtina didinti tam reikalingą visuomenės ir politikų aplinkosauginį sąmoningumą, politinę valią bei finansavimą.
Klimato kaitos sąlygotos vis dažnėjančios sausros šalyje reikalauja daugiau dėmesio skirti prisitaikymo prie klimato kaitos priemonėms, norint, kad nekiltų naujų ir negilėtų esančios vandensaugos problemos.
2022 m. pabaigoje LR Vyriausybės nutarimu planuojama tvirtinti Aplinkos ministerijos rengiamą vandenų politikos srities planavimo dokumentą – Nacionalinį vandenų srities plėtros 2022–2027 metų planą. Šis planas turėtų integruotai apimti Lietuvos UBR vandens telkinių, Baltijos jūros aplinkos būklės, potvynių bei geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo situacijos analizę, bei nustatyti šiose srityse tikslus, uždavinius ir planuojamus veiksmus. Jam įgyvendinti bus rengiamas veiksmų planas.
Be visa to, norint efektyviai ir laiku siekti vandensaugos tikslų, būtina ne tik nusimatyti priemones dokumentuose, bet ir sudaryti praktines sąlygas priemonėms įgyvendinti, t.y. būtina užtikrinti reikiamus žmogiškuosius ir finansinius išteklius.
Laiku nepasiekus vandensaugos tikslų, Lietuvai gresia milžiniškos baudos už ES direktyvos[2] netinkamą įgyvendinimą. Taigi, galimai mokėsime brangiai, tačiau, deja, ne už tai, kad turėtume švarius, gyvybės pilnus, geros būklės vandens telkinius, o už tai, kad vis buvo nepopuliaru ir „per brangu“ mažinti žemės ūkio taršą, atkurti upių ekosistemas, suburti pakankamus žmogiškuosius išteklius efektyviai veikiančiai vandens valdymo ir apsaugos sistemai sukurti ir t.t. O vėliau vis tiek turėsime įgyvendinti priemones. Taigi už viską mokėsime, tačiau ne vieną, o du kartus. O galbūt ta delsimo kaina bus ir dar didesnė – nes atitolindami savo skriaudos gamtai atitaisymą, mes gyvename skolindamiesi savo vaikų ateitį.