Visuomenės balsas

ŽEMĖS ŪKIS - pAGRINDINIS VANDENS TERŠĖJAS, TODĖL NETURI GAUTI LENGVATŲ NAUDOTI POŽEMINĮ VANDENĮ

Žemės ūkis yra pagrindinis Lietuvos vandenų teršėjas, todėl turime ieškoti būdų, kaip mažinti vandens taršą ir suvartojimą šiame sektoriuje. Tačiau naujasis žemės gelmių įstatymo projektas numato lengvatas ūkininkams ir taip iš esmės pažeidžia principą "teršėjas moka".

Įstatymo projekte įrašyta išimtis numato, kad žemės ūkio veiklą vykdantiems asmenims nereikės leidimo, jei išgaus mažiau kaip 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą. Maždaug tiek per parą galėtų suvartoti 600 karvių ūkis arba 18 000 kiaulių ūkis. Požeminis vanduo taip pat naudojamas ir daržovėms laistyti. Palyginimui, visi kiti vartotojai turės gauti leidimą, jei naudos virš 10 m3 požeminio vandens per parą.

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, žemės ūkis yra pagrindinis Lietuvos vandenų taršos šaltinis. Pagal parengtą ataskaitą, žemės ūkio dominuojamų baseinų upėse nitratų kiekiai ženkliai viršija geros būklės kriterijus – dažniausiai 2-3 kartus (60 % atvejų), tačiau beveik trečdalyje atvejų viršijimai būna nuo 4 iki net 9 kartų. Žemės ūkio sektoriaus poveikio augimas labiausiai sietinas su intensyvėjančia augalininkyste bei dar sparčiau kylančiais tręšimo mastais (per panašų laikotarpį mineralinių trąšų pardavimai padvigubėjo).

„Teršėjas moka“ principas numato, kad išlaidos ir atsakomybė dėl skurdinamos ir teršiamos aplinkos atkūrimo tektų ne visiems šalies piliečiams, o tiems, kurie gauna iš to naudos arba yra gamtos išteklių naudotojai. Tai reiškia, kad šiuo atveju už teršiamą vandenį turėtų mokėti taršios žemės ūkio produkcijos gamintojai ir jos vartotojai.

Aplinkosaugos koalicija išsiuntė oficialų raštą Seimo aplinkos apsaugos komitetui siūlydama atsisakyti numatomos lengvatos žemės ūkiui. Deja, 2019-05-22 Seimo aplinkos apsaugos komitetas posėdyje nusprendė lengvatą palikti.


Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komitetui

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS GELMIŲ ĮSTATYMO NR. I-1034 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-1787(2)

Oficialus raštas

2019-05-20

Aplinkosaugos koalicija teikia pasiūlymą dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS GELMIŲ ĮSTATYMO NR. I-1034 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-1787(2) 16 str. 2 d. 2 p., kur numatoma, kad “2. Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti: <...> 2) gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna (planuoja išgauti) iš požeminio vandens vandenvietės mažiau kaip 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį”.

Siūlome išbraukti 16 str. 2 d. 2 p. numatytą išimtį.

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, žemės ūkis yra pagrindinis Lietuvos vandenų taršos šaltinis, todėl tokios išimties taikymas iš esmės pažeidžia principą “teršėjas moka”. Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programoje penktasis tikslas yra efektyviau įgyvendinti vandenų apsaugos ir naudojimo reikalavimus. Tikslo uždaviniuose pabrėžiama, kad “Svarbu nustatyti tokią su vandens naudojimu ir tarša susijusių mokesčių sistemą, kuri užtikrintų „teršėjas moka“ ir sąnaudų susigrąžinimo principų įgyvendinimą. Taikyti šiuos principus įpareigoja Bendroji vandens politikos direktyva, Helsinkio konvencija, Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos suformuota geroji vandenų sektoriaus finansavimo praktika.” Taip pat iškeliama problema, kad “Gamtos išteklių mokesčio už vandenį tarifai neskatina vandens išteklius naudoti racionaliai ir neatspindi pagrindinių vandens naudotojų neigiamo poveikio vandens telkinių būklei”. Išimties įvedimas šią problemą dar labiau pagilins, nes žemės ūkio veiklą vykdantys asmenys nebus suinteresuoti vandenį naudoti kiek įmanoma racionaliau. Taip pat pažymėtina, kad tokia nuostata gali iškreipti konkurenciją lyginant su kitais gėlo požeminio vandens vartotojais.