Kaimo plėtra

Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetui

DĖL LIETUVOS UPIŲ IR KITŲ VANDENS TELKINIŲ EKOLOGINĖS BŪKLĖS GERINIMO

Oficialus raštas

2019-06-26

Aplinkosaugos koalicija teikia pasiūlymą dėl upių ekologinės būklės gerinimo. Kvietimas teikti pasiūlymus buvo išsakytas LRS Aplinkos apsaugos komiteto posėdžio metu vykusioje diskusijoje apie vandens jėgainių perspektyvas Lietuvoje.

Lietuva yra įsipareigojusi iki 2027 m. įgyvendinti ES Bendrosios vandens politikos pagrindų direktyvos tikslus ir pasiekti gerą vandens būklę vidaus vandenyse. Aplinkos apsaugos agentūros 2010-2013 m. vykdyto valstybinio monitoringo duomenimis, gerą ekologinę būklę atitiko tik 49 proc. Lietuvos upių. (1)

Aplinkosaugos koalicijos ekspertų manymu, siekiant užtikrinti gerą upių ekologinę būklę, būtina spręsti dvi pagrindines problemas – upių fragmentaciją hidrotechniniais statiniais ir vandens taršą, ypač susijusią su žemės ūkyje naudojamomis trąšomis ir pesticidais.

Išskiriame prioritetinius veiksmus siekiant upių ekologinei būklei gerinti:

  1. Mažinti upių fragmentaciją ir didinti jų sujungiamumą. Lietuvoje yra virš 1200 užtvankų. Užtvankos yra neįveikiamos didžiajai daliai migruojančių žuvų, pavyzdžiui nėgėms. Dalis šių migruojančių žuvų, pavyzdžiui unguriai ir eršketai, yra beveik išnykę. Svarbu paminėti, kad daug užtvankų ir buvusių hidroelektrinių neatsiperka ekonomiškai, todėl yra apleidžiamos ir nebėra naudojamos pagal pirminę paskirtį. Jų būklė sparčiai prastėja. 2013 m. Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, iš 260 tirtų užtvankų, tik 6 proc. statinių atitiko geros būklės reikalavimus. Norint spręsti upių fragmentacijos problemą, reikia imtis šių veiksmų:
    • Sukurti duomenimis paremtą demontuojamų užtvankų prioritetų sąrašą. Prieš sudarinėjant prioritetus, reikėtų įsitikinti, ar visi hidrotechniniai statiniai yra inventorizuoti. Sudarinėjant šį sąrašą, turi būti atsižvelgta į tokius kriterijus kaip užtvankos socio-ekonominė vertė, poveikis biologinei įvairovei, saugomos teritorijos statusas ir atveriamos laisvos upės ruožo atkarpos ilgis. Šį sąrašą galima būtų įtraukti į Vandenų srities plėtros programą.
    • Demontuoti prioritetines užtvankas. Demontavimus galima finansuoti iš Sanglaudos fondo arba Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo, kadangi šis fondas yra atsakingas už žuvų išteklių išsaugojimą ir didinimą.
  2. Mažinti vandens taršą ir gerinti cheminę vandens kokybę. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis (2), geros būklės 2017 m. pagal nitratų azotą neatitiko 46 proc. vandens telkinių. Ši situacija blogėja, ir Lietuva tolsta nuo savo tarptautinių įsipareigojimų susijusių su Nitratų direktyvos tikslais. Pagrindinės problemos kyla intensyvaus ūkininkavimo rajonuose. Šiuo metu rengiamas Žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginis planas 2021-2027 m. laikotarpiui. LRS Aplinkos apsaugos komiteto prašome įsitraukti į šio strateginio plano peržiūrėjimą ir tvirtinimą, siekiant užtikrinti, kad šiuo planu yra numatyta siekti nacionalinių su aplinkos apsauga susijusių tikslų. (3) Taip pat turėtų būti numatytos ir su vandens apsauga susijusios priemonės, kurios yra išvardintos upių baseinų valdymo planuose (4). Pateikiame pagrindines priemones, kurios turėtų būti taikomos siekiant mažinti žemės ūkyje naudojamos agrochemijos patekimą į upes ir kitus vidaus vandenis:
    • Tręšimo planų taikymas ir tikslinis/precizinis ūkininkavimas. Subalansuotas tręšimas sumažina trąšų ir pesticidų poreikį, taupo vandens išteklius. Dėl to mažiau išplaunama azoto ir fosforo, mažėja eutrofikacija vidaus vandenyse ir Baltijos jūroje.
    • Papildomos vandens telkinių apsauginės juostos. Paliktos apsauginės natūralios augmenijos juostos palei vandens telkinius padeda sugerti maistinių medžiagų perteklių ir taip suvaldyti vandens taršą.
    • Tarpinių pasėlių auginimas. Tarpiniai pasėliai suvaldo dirvos eroziją, tad ir maistinių medžiagų išplovimą.
    • Beariminė žemdirbystė ir ražienų laukai per žiemą. Beariminė žemdirbystė mažina dirvos eroziją, humuso nuostolius ir neigiamą poveikį dirvos struktūrai. Be to, tokia žemdirbystė, kartu su ražienų laukais paliktais per žiemą, tausoja vandens išteklius ir maistinių medžiagų išplovimą.
    • Kontroliuojamo drenažo įrengimas. Išmanioji drenažo sistema didina derlių, mažindama trąšų poreikį ir sustabdo maistinių medžiagų išplovimą į vandens telkinius.
  3. Siekiant užtikrinti, kad būtų geriau taikomas principas „teršėjas moka“, būtina aktyviai įtraukti visus susijusius rinkos dalyvius ir pilietinės visuomenės atstovus į upių baseino valdymo priemonių įgyvendinimą. Siūlytume svarstyti upių baseinų rajonų koordinavimo veiklos atnaujinimo galimybę įtraukiant visas suinteresuotąsias šalis ir sudarant galimybę gauti informaciją ir dalyvauti sprendimų priėmime.

Prašome atsižvelgti į mūsų pasiūlymus ir įtraukti Aplinkosaugos koaliciją į tolimesnes diskusijas susijusias su upių ekologinės būklės gerinimu.



Šaltiniai:

1 Aplinkos apsaugos agentūra (2017). Upių, ežerų ir tvenkinių ekologinė būklė.

2 Plungė, S., Gudas, M. (2018). Žemės ūkis ir Lietuvos vandenys. Žemės ūkio veiklos poveikis Lietuvos upių būklei ir taršos apkrovoms į Baltijos jūrą.

3 Žemės ūkio ministerija (2019). Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2021-2027 m. strateginis planas.

4 Pvz. Aplinkos apsaugos agentūra (2017). Nemuno upių baseinų rajono priemonių programa, 125-126 psl.