Miškų politika

Kokia yra miškų apsaugos situacija saugomose teritorijose? Ar deramai saugomos gamtinės vertybės? Kodėl vykdomi kirtimai?

Galima labai kritiškai vertinti situaciją saugomose teritorijose, tačiau pakviesčiau visus kritikus, pagalvoti, kaip visos tos saugomos teritorijos, dabar pakliuvusios į visuomenės dėmesio centrą, atrodytų, jei tada jos nebūtų buvusios įsteigtos. Žinant, kokia košė, o greičiau smala, dabar verdama steigiant Punios šilo rezervatą, pamėginkite įsivaizduoti - svarbiausios Lietuvos gamtos išsaugojimui teritorijos buvo įsteigtos 1991 - 1992 metais, kai valstybėje tikrai buvo didesnių problemų, nei dabar. Bet tada prioritetai buvo aiškūs - mes norime ir galime išsaugoti savo šalies gamtą. Kokie dabar prioritetai? Atvirai pasakius nežinau, kas slypi už visų gražių čiulbėjimų apie aplinkos išsaugojimą.

Pavyko tikrai ne viskas ir miškų būklė saugomose teritorijose dabar yra prasta ir blogėjanti, nebijau to teigti. Tiesiog pūlinys pratrūko ir jokie informaciniai stendai, pažintiniai takai ar apžvalgos bokštai to jau nebegali pridengti. Istorinių aplinkybių sąlygotas ir net nelabai nuo dabartinės valdžios priklausomas kirtimų padidėjimas, kai teisėtai kertami ūkiniai miškai, atsikūrę po pirmojo pasaulinio karo, atskleidė visas klaidas ir nepadarytus nuo nepriklausomybės atkūrimo darbus. O ir visuomenė tapo pilietiškesne, ir socialiniai tinklai tam pagelbėjo, ir EB spaudimas dėl įsipareigojimų nevykdymo padėjo. Miškai saugomose teritorijose, dėl visų tų nepadarytų namų darbų, yra kertami teisėtai. Bet ar tai teisinga gamtos, mūsų vaikų ir anūkų atžvilgiu - manau, kad ne.

Kaip, Jūsų nuomone, turi būti saugomos gamtinės vertybės?

Lietuvoje gamtinių vertybių saugojimą suprasčiau kaip galimybių sudarymą toms saugomoms rūšims ir buveinėms išlikti - tiek per teisinius reguliavimus, tiek per kompensacijų mechanizmą ir gamtotvarkos skatinimą. O jei paprastai, tai žmogus, įvažiavęs į saugomą teritoriją, iš karto turėtų pastebėti, kad miškas čia tvarkomas kitaip - miško keliai neišmalti miškovežių, nėra dieną naktį dirbančių miško kirtimo kombainų, medienos sandėlių kurtinių tuokvietėse, šernų šėryklų šalia vietų, kur tetervinų valdos, miško buveinės pavyzdingos būklės.

Dabar ietys laužomos dėl miško buveinių išsaugojimo - kirsti ar ne kirsi, jei kirsti, tai kaip. Buvo toks pats pasižadėjimas saugoti biologinę įvairovę, stojant į Europos Sąjungą, kaip ir Ignalinos AES uždarymas, o dabar mėginama tai revizuoti. Gamtos išsaugojimas ir įsipareigojimų vykdymas kainuoja, bet jei padėtume ant svarstyklių lėkštelės dėl miško buveinių išsaugojimo planuojamus miškų urėdijos praradimus ir tai, kiek mes gavome iš EB per visą buvimo laikotarpį, tai apie ką mes kalbame ponai? O griežtai saugomų teritorijų, kur gamta ir miškai galėtų vystytis savaime, turėtų daugėti nuo tų varganų poros procentų bent iki dešimties.

Mindaugas Lapelė taip pat pasidalino, kas jo manymu yra svarbu išsaugant mišką ateinančioms kartoms.

Pamilti gamtą per jos pažinimą” - šie profesoriaus Tado Ivanausko žodžiai ir šiandien nepraranda savo aktualumo. Jeigu mūsų darželinukai ir pradinukai pamils gamtą, tai galime būti ramūs dėl ateities. Tikiu kad ateityje daugės žmonių, kuriems sengirė nebus tuščias žodis, kurie priims gamtą kaip savaiminę vertybę, kurie gamtoje ir miškuose matys ne tik finansinę vertę ar vartojimo galimybę, bet ir visų kartu su mumis gyvenančių organizmų namus. Matys ir vietą, kur mes galime atsigauti nuo viso to civilizacinio streso, pasiilsėti ir atgauti savo esybę. Bet tam netinka mišku vadinamos kirtavietės - tam reikia senų, praeitį su ateitimi jungiančių miškų. Todėl ir svarbu, kad jų daugėtų.