Miškų politika
Vytautas uselis: Apie miško buveines ir gyvybę negyvoje medienoje
Pokalbis
2020-06-18
Aplinkosaugos koalicija kalbino ekologą Vytautą Uselį.
Kas yra buveinė? Kas yra kertinė miško buveinė? Ar visi miškai yra “buveinės”, kaip atskirti mišką-buveinę, nuo nebuveinės?
Buveinė ekologijoje reiškia tam tikrų aplinkos sąlygų vietą, kur yra aptinkama konkreti augalų ar gyvūnų rūšis arba jų bendrija. Buveinės gali būti skirstomos tiek grubiai, pvz., miškas, pelkė, ežeras, tiek detaliai, pvz., skroblynas, javų laukas.
Miškų tematikoje dažniausiai susiduriama su keliomis buveinių sistemomis. Miškininkystėje kiekvienas miško sklypas yra priskiriamas tam tikram miško tipui, kuris yra ir buveinės atitikmuo. Vadinasi, kiekvienas miško gabalas yra kažkokia tai buveinė. Labiausiai paplitę miško tipai Lietuvoje yra brukninis-mėlyninis pušynas, kiškiakopūstinis eglynas.
Kertinė miško buveinė (KMB) – specifinė kategorija, atsiradusi dėl poreikio sertifikuoti miško produkcijai, kuri gaunama tvariu, biologinę įvairovę saugančiu būdu. Sertifikuotos miškų įmonės privalo turėti tam tikrą kiekį ūkinės veiklos neliečiamų plotų, turinčių specifines sąlygas, kurių reikia retoms ir nykstančioms rūšims. Tos sąlygos dažniausiai yra biologiškai senų medžių, didelio kiekio negyvos stambios medienos ir kitų, ūkiniuose miškuose neišliekančių elementų buvimas. Jei šių elementų nėra, negali būti ir kertinės buveinės.
Dar kita buveinių sistema yra Europos Bendrijos svarbos buveinės. Tai ES Buveinių direktyvos I priede išvardyti buveinių tipai, kuriems Europos Sąjungoje yra kilusi išnykimo ar vertingųjų savybių praradimo grėsmė ir kurios turi būti saugomos steigiant specialias saugomas teritorijas kaip sudėtinę Natura 2000 tinklo dalį. EB svarbos buveinės apima natūralias savybes išlaikiusius miškų tipus aptinkamus įvairiose aplinkos sąlygose. Lietuvoje nustatyta 14 skirtingų jų tipų. Jauni, kultūrinės kilmės bruožus turintys ir intensyvaus ūkininkavimo paveikti medynai nėra EB svarbos buveinėmis. Neintensyvaus ūkininkavimo metodai daugeliu atvejų yra suderinami su EB buveinių išsaugojimu. Lyginant su KMB, pastarosios dažniausiai yra ir EB svarbos buveinės, tačiau EB buveinės ne visada yra KMB.
Koks yra negyvos medienos vaidmuo biologinei įvairovei?
Paprastas lankytojas miške nesunkiai pastebi žiedinius augalus, kai kuriuos grybus, gyvūnus ir jų veiklos žymes, išgirsta paukščius. Bet biologinėje įvairovėje tai menka dalis, nes tokių rūšių vos vienas kitas šimtas. Pastebėti didžiąją dalį, skaičiuojamą tūkstančiais rūšių, jau reikia papildomo dėmesio ir žinių. Tai gana smulkūs ir dažnai slapto gyvenimo būdo organizmai, kurių reikšmė milžiniška. Jei atidžiau panagrinėtume Raudonosios knygos sąraše esančias samanų, kerpių, grybų bei vabalų rūšis ir jų nykimo priežastis, nesunkiai išsiaiškintume, kad daugumos jų išgyvenimui būtina negyva įvairaus irimo stadijų mediena. Kol medis gyvas, ant jo besimaitinančių organizmų įvairovė nėra didelė, nes medis turi įvairių apsigynimo priemonių. Medžiui mirus, medieną skaidančių ir tais skaidytojais besimaitinančių organizmų armija jį tiesiog apninka, nes toks maisto medžiagų šaltinis jau daug lengviau prieinamas. Miško, kuriame negyva mediena yra pašalinama, biologinė įvairovė yra dešimtis kartų skurdesnė."
Kodėl miške įsiveisia kenkėjai ir kaip su jais kovoti?
Kaip ir žemės ūkyje, ekonominę žalą darantys organizmai atsiranda ten, kur yra didelė vienos rūšies mitybinio objekto koncentracija. Miškai, kuriuose auga įvairios medžių rūšys ir kurių struktūra sudėtinga, yra daug atsparesni taip vadinamiems “kenkėjams”. Rūšių turtingame miške potencialūs kenkėjai visada susiduria su tinkamo maisto netolygiu išsidėstymu bei įvairiais priešais, kurie palaiko gausumo pusiausvyrą.
Kenkėjų priešų yra didelė įvairovė ir jų išgyvenimui reikia įvairių sąlygų, kurių dažnai trūksta ūkiniuose miškuose. Pavyzdžiui kenkėjus parazituojančių vabzdžių suaugėliams gali reikėti pievelių su nektaringais augalais, arba negyvos medienos, kurioje jie sėkmingai peržiemotų.
Jei žmogaus organizmas laikomas steriliose sąlygose, nusilpsta jo imunitetas ir atsparumas ligoms. Panašiai ir miške – jei medžiai auginami tvarkingai kaip javų laukas, netyčia atsiradęs vabalėlis išpuoselėtą medyną užklumpa nepasiruošusį. Natūralesniame miške visada yra nedidelis kiekis potencialių kenkėjų, o taip pat ir jais besimaitinančių. Iš čia ir pasirinkimas kaip kovoti su problema – arba vartoti vaistus arba stiprinti imunitetą.
Dėl stichinių reiškinių ar besikeičiančio klimato kai kur medžiai smarkiai nusilpsta ir tampa lengvai pažeidžiami jais mintančių vabzdžių ar kitų organizmų. Jei poveikis lokalus, tokie židiniai gana greit užgęsta arba yra sutvarkomi. Klimatinis poveikis gali būti žymiai platesnio masto, ir natūraliai tokie židiniai neužges, kol miškų rūšinė sudėtis nepersitvarkys prisitaikydama prie naujų klimato sąlygų. Dirbtinis besitraukiančios rūšies gelbėjimas taps tik nuolatine priežiūra kaip yra įprasta plantacijose.
Yra dar kita grupė kenkėjų, kuriuos žmogus netyčia atgabeno iš tolimų kraštų. Tokie yra guobų maro ar uosių džiūties sukėlėjai. Svetimžemiams kenkėjams vietiniai medžiai gali būti visai neatsparūs ir kilti jų išnykimo grėsmė.