Žemės ūkis

Žemės ūkio ministerija rūpinasi tik pelnu, bet ne žeme

2021-12-08

Šiuo metu rengiamame Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginiame plane nebeliko aplinkosauginių įsipareigojimų, o Žemės ūkio ministerija nesiima būtinų priemonių, kad būtų sustabdytos gilėjančios dirvožemio erozijos, vandenų taršos ir biologinės įvairovės nykimo problemos.

Augalininkystė, ypač chemizuota grūdininkystė, vis plečiasi ir intensyvėja, siekiama gauti maksimalų pelną neatsižvelgiant į natūralias gamtines sąlygas. Toks ūkininkavimas sukelia klimato, vandenų, dirvožemio, biologinės įvairovės problemas. Gaila, bet Žemės ūkio ministerijai trūksta ryžto apriboti aplinką alinantį ūkininkavimą. Dėl to kyla grėsmė ir žemės ūkio sektoriui – be derlingo dirvožemio produkcijos nebus. O besikeičiant klimatui labiausiai nukentės tie patys intensyvios grūdininkystės ūkiai.

Aplinkosaugos problemoms užsimerkta

Nors aplinkosaugos problemos visiems žinomos, ieškoti sprendimų pritrūko politinės valios. Žemės ūkio ministerija giriasi, kad atsisakoma perteklinių aplinkosaugos reikalavimų. „Deja, Lietuvos žemės ūkio politika ir Europos žaliasis kursas šiandien yra du nesuderinami dalykai. Iki lapkričio mėnesio buvo kalbama bent apie didžiausių problemų sprendimus. Tai teikė vilties. Tačiau paspaudus grūdų lobistams visi sprendimai buvo greitai išimti. Tai tik parodo, kad aplinkosaugos problemos valdžios atstovams nerūpi“, – teigia Aplinkosaugos koalicijos ekspertė Karolina Gurjazkaitė.

Ūkininkai jau patiria skurstančio dirvožemio pasekmes

„Mes, mokslininkai, matome, kad Lietuvoje su dirvožemio apsauga popieriai – prasti. Reikia tikslingai spręsti problemas. Bet į tai reikia žiūrėti kūrybingai, kad būtų subalansuota maksimali ekonominė ir ekologinė nauda. Pavyzdžiui, tose vietose, kur vyksta dirvožemio erozija, reikia atkurti pievas – tai padėtų ir imtis veiksmų dėl biologinės įvairovės apsaugos, ir apsaugoti dirvožemį. Nualinus dirvožemį, ūkininkavimo kaštai patiems ūkininkams augs, nes reikės sunaudoti didesnius kiekius trąšų. Tai toliau alins gamtą“, – teigia Lietuvos Dirvožemininkų draugijos pirmininkas doc. dr. Jonas Volungevičius.

Durpžemių apsauga – raktas į ŠESD emisijų mažinimą

„Durpžemiai susidaro nusausinus pelkes. Ir kaip žinia, pažeistos pelkės sukelia milžiniškas šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas. Įdomu tai, kad durpžemiai sudaro apie 8 proc. visos dirvožemio dangos. Tačiau tik apie 6 proc. jų yra deklaruojama kaip žemės ūkio naudmenos. Tačiau ariami jie sukelia bent trečdalį augalininkystės emisijų. O juk tai yra teritorijos, kurios turi būti panaudotos kraštovaizdžio ekologinių funkcijų atstatymui ir žemės ūkio veiklos intensyvumo mažinimui. Ir tai nesudarytų didelių ūkininkaujamų teritorijų ar ūkininkų gaunamos naudos netekčių“, – pastebi J. Volungevičius.

„Dirbamoje žemėje taip pat tikėjomės sprendimų. Sėjomaina yra kelias į tvaresnę žemdirbystę. Jos esmė – palaikyti dirvožemio derlingumą. Tai, kas dabar siūloma ministerijos, nėra sėjomaina, o „augalų rotacija“. Ši priemonė neturi beveik jokios prasmės ir atveria kelius piktnaudžiavimui ir dirvožemio alinimui“, – tvirtina mokslininkas.

Vandenyse auga tarša nitratais

Lietuvoje stulbinamu greičiu auga vandenų tarša nitratais. Šiuo metu šalyje beveik pusė paviršinių vandens telkinių viršija nitratų normas. „Jei atsimintume tuos metus, kai Lietuva tik ruošėsi stoti į ES, kasmet iš mūsų šalies į Baltijos jūrą patekdavo 30 000 tonų azoto. Pastaraisiais metais į Baltijos jūrą iš Lietuvos jau patenka apie 70 000 tonų azoto per metus. Įstojus į ES buvo gan reikšmingai sutvarkyta pramonė ir nuotekos. Skaičiuojama, kad šių taršos šaltinių indėlis azoto junginiais siekia apie 3 proc. nuo visos taršos. Savo tyrimuose matau, kad vandenų tarša kyla dėl intensyvėjančios žemės ūkio veiklos, didėjančio trąšų sunaudojimo ir dalinai dėl klimato pokyčių, kurie pastiprina neigiamas vandens taršos tendencijas“, – teigia Svajūnas Plungė, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, tiriantis vandenų taršą.

„Vienas iš paprasčiausių sprendimų vandenų apsaugai yra apsaugoti Lietuvos dirvožemį šaltuoju periodu, žiemą. Tai yra įgyvendinama paliekant ražienas ar auginant tarpinius augalus. Tačiau neseniai nuskambėjo komentaras, kad mūsų klimato sąlygose nebūtina žiemą uždengti dirvožemio. Todėl sprendimas nepriimtas, tiksliau nuspręsta, kad tik 50 proc. dirvožemio turi būti apsaugota žiemos metu ražienomis, tarpiniais pasėliais arba žieminėmis kultūromis. Tačiau žiemos metu auginamos žieminės kultūros (pavyzdžiui, žieminiai kviečiai) yra tręšiamos ir neapsaugo dirvožemio. Sudėjus žiemines kultūras kartu su pievomis, jos užima daugiau nei 60 proc. visos dirbamos žemės. Taigi pagal naujuosius reikalavimus nieko daryti nereikėtų“, – komentuoja S. Plungė.

Biologinė įvairovė: formuojasi lėtai, nyksta sparčiai

Lietuvos ornitologų draugijos duomenimis, agrarinio kraštovaizdžio paukščiai kasmet nyksta vis sparčiau. Nuo 2000 m. kaimo paukščių populiacijų indeksas sumažėjo net 54 procentais. Toks nykimas yra aiškinamas daugiausia tuo, kad suariamos buveinės – natūralios pievos, kuriose jie maitindavosi. Ariama žemė ar net kultūrinės pievos dažniausiai jų neatstoja. Žemėnaudos pokyčiai įvardinti kaip svarbiausia masinio rūšių nykimo priežastis ir 2019 m. paskelbtoje IPBES ataskaitoje.

„Žemės ūkio ministerija kalba apie poreikį atstatinėti pievas, tačiau sprendimų ieškoma per aplinkui. Siūlomas sprendimas – melioracijos griovių apsaugos juostas deklaruoti, kaip pievas. Tokiu būdu, „popieriuje“ turėtume didesnį pievų plotą“, – teigia K. Gurjazkaitė.

Ambicijos dėl biologinės įvairovės apsaugai svarbių kraštovaizdžio elementų taip pat nesiekia ES ambicijos, t.y. bent 10 proc. ūkių ploto. Lietuvoje šios ambicijos svyruoja tarp 3-4 proc. Be to, taip pat ieškoma aplinkkelių – vietoje kraštovaizdžio elementų apsaugos, siūlomos tokios priemonės kaip tarpinių pasėlių auginimas – jie yra naudingi ūkiams, tačiau neturi jokios vertės biologinės įvairovės apsaugai.